- Kada susidomėjote neatlygintina kraujo donoryste?
- Beveik prieš dvejus metus. Tai man buvo savotiškas išbandymas. Labai bijau kraujo nuo mažens. Prisimenu, kai daktaras dūrė į pirštą, aš ranka iš baimės užsidengiau akis.
- Kokia buvo pirmoji jūsų donorystė? Ar nebijojote adatų, ar nealpote?
- Labai bijojau, buvo labai silpna. Ypač tada, kai pamačiau tekantį kraują. Stengiausi tai pamiršti, kalbėti, bendrauti. Tačiau po procedūros jaučiausi nuostabiai, suprasdama, kad kažkam mano donorystė padės pasveikti, o gal net išgelbės gyvybę.
- Nuo šiandien prasideda Neatlygintinos kraujo donorystės turas po Lietuvą. Kaip galėtumėte paskatinti žmones prisidėti prie gerumo akcijos? Kodėl tai svarbu?
- Padėti silpnam – pats gražiausias ir kilniausias dalykas. Mes turime daryti gerus darbus, rodyti pavyzdį savo vaikams, kad jie užaugtų kilnūs ir dori žmonės.
- Ar niekada nesvajojote tapti gydytoja ir gelbėti žmonių gyvybes?
- Būsiu atvira: medike būti negalėčiau – tam esu per silpna.
- Jūs daug sportuojate, gerai maitinatės. Kaip manote, ar sveiką gyvenimo būdą propaguojančių žmonių kraujas yra kokybiškesnis?
- Manau, kad taip. Esu įsitikinusi, jog sportininkų kraujas yra pats sveikiausias. Narkotinės medžiagos, alkoholis, nikotinas – tai didžiausi sveikatos priešai.
- Kokia apskritai jūsų nuomonė apie donorystę? Ar sutiktumėte, kad po jūsų mirties organai būtų paaukoti?
- Manau, kad taip, o kodėl gi ne... Šiaip ar taip, kam po mirties būsiu reikalinga?
