Atlikėją E. Ostapenką, prieš porą metų ligoninėje įsivėlusį į konfliktą su gydytoju, Klaipėdos apylinkės teismas atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, rašo „Lietuvos rytas“.
Tačiau klaipėdietis buvo įpareigotas vienus metus dalyvauti programoje, keičiančioje smurtinį elgesį.
„Kas tai yra?“ – išgirdęs teismo sprendimą aplinkinių klausinėjo E. Ostapenka, bet atsakymo neišgirdo.
Vėliau išsiaiškinęs, kokia tai programa, atlikėjas nusprendė dar pasibylinėti.
„Man nesunku nueiti į tuos kursus. Bet kodėl privalėčiau taip elgtis, jeigu esu visiškai nekaltas? Priešingai – aš nukentėjau.
Esu ramus, išsilavinęs, kultūringas ir mandagus. Manau, kad kol kas jokių specialių programų man nereikia. Šioje byloje jaučiuosi nekaltai nuteistas ir parašiau skundą Klaipėdos apygardos teismui“, – sakė E. Ostapenka.
Teismo sprendimą dėl dalyvavimo elgesį keičiančioje programoje išgirsta vis daugiau nesunkius nusikaltimus padariusių asmenų.
Apie tai – pokalbis su Klaipėdos apygardos Probacijos tarnybos Probacijos skyriaus vyresniuoju specialistu Vaidu Viršilu.
Kol kas jis – vienintelis uostamiestyje pareigūnas, turintis teisę įgyvendinti programą „Elgesys. Pokalbis. Pasikeitimas“ (EPP).
Tai Švedijos specialistų Carlo Ake Farbringo ir Pios Berge parengta programa, skirta didinti žmogaus vidines paskatas keisti savo elgesį. Visas kursas – tai šeši motyvuojantys specialisto pokalbiai su žmogumi.
– Ko siekiama šia programa ir kaip ji gali padėti žmogui, linkusiam smurtauti ar išgerti?
– Pateiksiu paprasčiausią pavyzdį. Yra nemažai žmonių, kurie žino, kad alkoholis kenkia fizinei ir psichinei sveikatai. Jie taip pat žino, kokia liūdna lemtis laukia alkoholikų, žino, kaip galima atsikratyti šios priklausomybės, bet vis vien geria dešimtmečiais.
Jei pats žmogus neturės vidinės paskatos tai pakeisti, nieko ir nebus. Jis gali būti sukaupęs daug žinių, pasakoti apie metodus, kaip atsikratyti žalingų įpročių, bet pirmiausia privalo savo padėtį susieti su pagrindiniais gyvenimo tikslais.
Jis turi sau pripažinti: „Turiu liautis gerti, nes myliu savo žmoną ir vaikus, man labai svarbi šeima. Turiu nebegerti, nes prarasiu puikų darbą.“
Bet dažniausiai tokias mintis užgožia kitos: „Žmona kenčia, tačiau iš namų neišvarė, neišsiskyrė, iš darbo dar neišmetė, kalėjime dar neatsidūriau. Kol kas nieko baisaus nenutiko.“
– Kaip vyksta pokalbiai?
– Su kiekvienu žmogumi dirbama individualiai, susitinkama kartą per savaitę vienai valandai. Iš viso būna šeši susitikimai, bet kartais tenka padirbėti ir ilgiau.
Pirmiausia aptariame žmogaus situaciją, jo patirtį. Neretai jau per pirmąjį susitikimą tenka išgirsti – jis viską žino, su viskuo susitvarko, tad tenka įveikti išankstines nuostatas.
Šioje programoje galioja taisyklė: jei pašnekovas priešinasi tam, ką kalbi, vadinasi, esi neteisingame kelyje.
Kiekvieno čia patekusio žmogaus situacija – kitokia. Vieni būna lygtinai paleisti iš pataisos namų, kitiems bausmės vykdymas atidėtas.
Klausinėju, kaip žmogus jaučiasi mano kabinete, kalbamės, pavyzdžiui, apie gyvenimą pataisos namuose.
Beveik visi gailisi to, kas nutiko, norėtų keistis. Kol kas tik vienas nepilnametis sakė, esą jam gerai taip, kaip yra, jam nereikia jokių pokalbių, geriau grįžti į kalėjimą.
– Kokie asmenys dažniausiai atsiunčiami į jūsų kabinetą?
– Apie 90 procentų mano klientų – vyrai. Bet pastaruoju metu specialios programos skiriamos ir moterims.
Čia ateina vis daugiau jaunų merginų. Pastebiu, kad jų nusikaltimai darosi vis sunkesni, stebina vis didėjantis jų žiaurumas, agresyvumas.
Dažniausiai mano klientai būna teisti už plėšimus, vagystes. Dabar dirbu su 15 asmenų, smurtavusių artimoje aplinkoje. Dvi jų – moterys. Viena nė karto nepasirodė, kita lankėsi pavyzdingai.
Po to jos vyras dėkojo – moteris nebesmurtauja, po 15 metų pagaliau pradėjo dirbti, nebevartoja alkoholio.
Maždaug trečdalis mūsų klientų yra priklausomi nuo alkoholio, kvaišalų, kartais kenčia dėl psichikos sutrikimų. Nemažai jų labiau linkę ne dirbti, o gyventi iš nusikalstamos veikos.
– Turbūt yra ir tokių, kuriems ši programa atrodo tik betikslis laiko švaistymas. Pasėdi kabinete, kad nekiltų problemų, ir tiek?
– Žinoma, būna tokių, kurie ateina ir klausia: „Ką čia man darysi?“ Tuomet bandau išsiaiškinti, ar jis pats norėtų keistis, ar atėjo todėl, kad atsiuntė probacijos pareigūnas, o gal žmona priprašė.
Nuoširdžiai išspręsti savo problemas nori maždaug ketvirtadalis.
– O kas nutinka, jei žmogus nepasirodo pas jus?
– Jeigu teismas atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės ir pasiunčia žmogų išklausyti elgesį keičiančios programos, o jis nepasirodo, tuomet jis gali sulaukti griežtesnio teismo sprendimo – arešto ar baudos ir teistumo. Ir vis vien teks išklausyti programą.
Kiekvienas turi teisę atsisakyti. Visada sakau, kad nesiruošiu jų perauklėti: juk tai suaugę žmonės. Galiu būti tik patarėjas, jei žmogus nori keistis.
– Apie ką šnekatės?
– Visada pradedame nuo pokalbių apie patį žmogų, nuo jo gyvenimo istorijos, šeimos, tėvų, domiuosi, ar jis jautėsi reikalingas ir pan.
Dauguma iš pradžių jaučiasi keistai. Bet dar nesutikau žmogaus, kuris nenorėtų papasakoti savo gyvenimo istorijos. Tačiau patikinu – apie šiuos pokalbius niekas nesužino, tad žmogus gali jaustis saugus.
Dažnas nustemba – negi mano istorija, mano patirtis kam nors gali būti įdomi? O kai išsipasakoja, pažvelgia į save tarsi iš šalies, jau gali svarstyti, ką galima pakeisti. Pakeisti save, pasikeisti, o ne keisti kitus.
Besikalbant patys žmonės apčiuopia savo problemas, o būdai jas spręsti – patys įvairiausi.
Žmonės turi kalbėtis. Vaikystėje dažnai buvome mokomi, esą tikras vyras turi mažiau kalbėti, daugiau daryti. O kai nutyla argumentai, prabyla ginklai.
Užsienio šalyse žmonės nuo vaikystės mokomi kalbėtis. Jei kalbėsi – tave išgirs, tu išgirsi pats save. Jei tylėsi – neišvengsi problemų.
Apgirtę anglai šnekasi ilgai, net išsikeikia, bet nesimuša. Jie išmokyti kalbėti, o taip ir garas nuleidžiamas.
O pas mus užtenka vieno kito žodžio, kad du vyrai susikibtų.
– Ar su visais programos dalyviais kalbatės vienodai?
– Ne, yra skirtingi klausimynai dirbti su priklausomais nuo alkoholio, narkotikų, kitų problemų turinčiais žmonėmis.
Sakykime, jei už plėšimą nuteistas asmuo nevengia alkoholio, tenka išaiškinti: ar jis tampa piktas ir eina plėšti tuomet, kai išgeria, ar pirma padaro nusikaltimą ir tuomet prisigeria.
Kokios jėgos skatina nusikalsti, kodėl jis nebegali savęs valdyti ir kontroliuoti? Nuo ko viskas prasideda – nuo nesutramdomo pykčio ar alkoholio? Tai skirtingos problemos, skirtingi ir jų sprendimo būdai.
– Ar galima pasikeisti po šešių pokalbių?
– Programos tikslas – paskatinti patį žmogų keistis. Pageidaujantiems vėliau gali būti skirtos kitos programos, padedančios įgyti specialių įgūdžių.
Padėti gali anoniminių alkoholikų kursai, psichikos sveikatos, reabilitacijos centrai, nevyriausybinės organizacijos. Galbūt kils noras įsidarbinti, pakeisti gyvenamąją vietą.
Žmogus, gavęs pagalbą iš šalies, pats sukuria savo planą. Susitinkame kartą per mėnesį aptarti, kaip sekasi.
– Tokia elgesio keitimo programa greičiausiai nepakenktų ir buvusiam krepšininkui, o dabar skandalais garsėjančiam Gintarui Einikiui?
– Iš tikrųjų visi jo nusikaltimai panašūs, susiję su agresija, bet nepasikalbėjęs su žmogumi negali daryti jokių išvadų.
Kiekvienas žmogus – skirtingas, situacija – taip pat. Tad variantų visada daugybė.
Jeigu žmogų bausi – gali sukelti pyktį, skirsi piniginę baudą – įklampinsi žmogų į sunkią materialinę padėtį, o iš tikrųjų realios pagalbos nesuteiksi. Teismai turi to nepamiršti.
Bausmė turi būti susieta ne su gėdos ar kaltės jausmo sustiprinimu, o su supratimu, kaip iš visuomenės iškritusiam žmogui padėti į ją sugrįžti.
– Gali pasirodyti, kad nuteistiesiems skiriama per daug dėmesio. Tvarkingiems, nelinkusiems nusikalsti žmonėms už įvairius kursus tektų mokėti.
– Kaip į tai žiūrėsi. Antai Norvegijoje nuteistieji nesiunčiami šveisti klozetų, jiems neskiriama kitokių asmenybę žeminančių darbų.
Kas geriau – ar tai, kad plėšikas, smurtautojas dalyvaus specialioje programoje ir galbūt išspręs savo problemas, ar tai, kad šveisdamas klozetą iš pykčio jį sulaužys, o po to prisigers ir išeis į gatvę lieti tulžies?
