Jųdviejų pažintis buvo atsitiktinė ir neturėjo nieko bendra su deimantais.
Po Pietų Afrikos Respubliką (PAR) nemažai keliavusi verslininkė iš Šiaulių beveik prieš dvejus metus viename socialiniame tinkle parašė žinutę, kuria pasidalijo įspūdžiais apie šią šalį.
Nuo tos žinutės užsimezgė susirašinėjimas su Johanesburge gyvenančiu ir kelių remonto bei statybos įrangos prekyba, nuoma besiverčiančiu G. L. Pollocku.
Susirašinėjimą netrukus pakeitė bendravimas „Skype“.
Šiokiadieniais pora „Skype“ kalbėdavosi po septynias valandas, o savaitgaliais – dar ilgiau. Tokie ilgi pokalbiai truko keturis mėnesius, kol juodu nutarė pasimatyti Johanesburge.
Kasdieniai ilgi pokalbiai prie kompiuterio poros nevargino. Jie nepritrūko ir pokalbių temų.
„Ir aš, ir jis nenorėjome bet kokių santykių, todėl siekėme kuo geriau vienas kitą pažinti daug bendraudami“, – vienareikšmiškai pripažino Jovita ir Gary Leonas, praeityje išgyvenę pirmąsias savo šeimų skyrybas.
Iki pasimatymo juodu kalbėdamiesi internetu išsiaiškino, kad abu turi po du vaikus iš buvusių santuokų. Jovita – du paauglius sūnus, Gary Leonas – dvi suaugusias dukteris.
Viena jų yra sukūrusi šeimą ir tėvui padovanojusi pirmą anūkę.
Kai Jovita ir Gary Leonas susitiko Johanesburge, atrodė, kad jie vienas kitą gerai pažįsta, nes daug ką buvo išsiaiškinę bendraudami internetu.
Prieš tai Jovita ne kartą buvo viešėjusi Johanesburge ir turėjo šiame mieste pažįstamų. Todėl lietuvė žinojo, kad jeigu reikės, turės kur apsistoti.
Bet šio atsarginio plano jai neprireikė, nes G. L. Pollockas pasirūpino savo viešnia.
„Kai moteris ir vyras pirmąkart susitinka, nesvarbu kur – restorane ar gatvėje, vienas kitą vertina pagal išvaizdą: patiko arba nepatiko.
Vyras ir moteris per pirmą pasimatymą labai retai gilinasi į vienas kito dvasinį pasaulį. Tačiau mes jau buvome kalbėję daugybę valandų ir daug ką išsipasakoję, todėl tarp mūsų jau buvo užsimezgęs artimas ryšys.
Po kelių šimtų valandų pokalbių pajutau, kad mudu turime susitikti“, – neabejojo verslininkas.
Kad Jovita dailios išvaizdos, Gary Leonas pastebėjo tuomet, kai ją pasitiko Johanesburge. Mintyse pamaniau: „Turbūt visos lietuvės yra gražios.“
„Jovita labai graži“, – šią frazę verslininkas dabar jau puikiai ištaria ir lietuviškai.
Jiems nereikėjo daugybės pasimatymų, kad įsitikintų, jog nebėra abejonių sujungti savo gyvenimą. Po pirmojo susitikimo juodu tris savaites praleido atskirai, o po to dar sykį susitikę daugiau nė dienai nebeišsiskyrė.
Iš skirtingų žemynų kilusiai porai buvo lengva bendrauti ir netgi vienas kitą suprasti be žodžių.
„Tikrai sutikome savo antrąją pusę, nes matome ir mąstome vienodai. Todėl Gary mane vadina mažuoju Gary, o jis man – mažoji Jovita“, – prisipažino J. Pollock, praėjusių metų birželį ištekėjusi už G. L. Pollocko.
Pietų Afrikos Respublikoje netoli Krugerio nacionalinio parko po atviru dangumi Jovitos ir Gary Leono santuoką palaimino jo tėvas, metodistų bažnyčios pastorius Verdunas Albertas Llywenas Pollockas.
Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo poros vaikai. Atklydo ir daugiau „svečių“ – aidint pastoriaus balsui į iškilmių vietą susirinko antilopės, didžiosios kudu, beždžionės.
Lietuvė tokių vestuvių niekada nebuvo nė sapnavusi. Be to, sykį išgyvenusi skyrybas ji ilgai neprisileido minties, kad ateityje norėtų dar kartą ištekėti.
Vienišas verslininkas iš Pietų Afrikos Respublikos ją privertė pakeisti nuomonę apie vyrus.
„Afrikoje vyrui žmona – jo atspindys ir džiaugsmas, kuriuo jis labai rūpinasi, ne tik atidaro duris, bet ir perka drabužius, juvelyrinius dirbinius, kad būtų gražios. Žmona branginama kaip deimantas.
To nepasakyčiau apie dažną lietuvį vyrą, kurių nepagarbų požiūrį į moterį suformavo buvęs sovietmetis. Lietuviai nežino, ką šalia turi.
Lietuvos moterys švelnios, ramios, mylinčios, atsiduodančios šeimai.
Afrikos moterys agresyvios, labai stiprios. Tokį jų charakterį nulėmė istorija: jos kartu su vyrais dalyvaudavo karuose su europiečiais kolonizatoriais“, – lietuvių ir afrikiečių būdo ypatumus palygino G. L. Pollockas.
J. Pollock ranką puošia du žiedai su deimantais – sužadėtuvių ir vestuvių. Šie papuošalai simbolizuoja vyro meilę. Stiprus jausmas porą įkvėpė imtis bendro verslo – deimantų prekybos.
„Kuo labiau myli žmoną, tuo daugiau jai perki deimantų. Pietų Afrikoje moteris pati sau neperka brangakmenių“, – patikino G. L. Pollockas.
Papuošalai į Vilnių atkeliauja iš deimantų šalies
Pietų Afrikos Respublika vadinama deimantų ir aukso šalimi. „Važiuojant automobiliu greitkeliu atsiveria ne tik egzotiškas gamtovaizdis, bet ir kalnai, kuriuose kasamas auksas“, – pasakojo dažnai PAR besilankanti J. Pollock.
Johanesburge gimęs ir augęs G. L. Pollockas savo tėvynės istorijos neatsieja nuo deimantų gavybos, apdirbimo bei prekybos, kuri užvirė XVIII amžiuje. Šalyje iki šiol sklando pasaką primenanti deimantų kilmės legenda.
„Netoli Kimberlio gyvenęs žemdirbys pardavė savo ūkį pasiturinčiai šeimai ir pasiliko jų namuose kaip tarnas. Naujojo šeimininko vaikai mėgo žaisti su akmenukais. Vienas jų rado žibantį akmenį. Šeima radinį nusiuntė į Londoną – paaiškėjo, kad tai – 21,25 karato deimantas. Pirmasis šalyje rastas deimantas buvo pavadintas „Eureka“. Dabar jis – juvelyrikos įmonės „De Beers“ nuosavybė“, – brangakmenių atsiradimo istoriją PAR papasakojo G. L. Pollockas.
Deimantų randama daugelyje Afrikos šalių. Kai kuriose jų – Konge, Sudane – tarp genčių dėl šių brangakmenių kyla karai. Tose šalyse gentys savavališkai užima deimantų kasyklas.
PAR deimantų verslas plėtojamas civilizuotai – deimantų gavyba, apdirbimu, pirkimu, pardavimu užsiima viena didžiausių juvelyrikos įmonių „De Beers“.
Iš šios korporacijos papuošalai su deimantais keliauja į daugelį šalių, taip pat ir į Lietuvą. Juos į mūsų šalį įveža sutuoktiniai Pollockai, Vilniaus senamiestyje šįmet kovą įkūrę saloną „Pietų Afrikos deimantai“. Lietuvoje tai vienintelis salonas, kuriame galima įsigyti papuošalų su PAR deimantais.
„Iš „De Beers“ pirkti deimantai – švarūs, t.y. dėl jų nėra žuvę žmonių. Kiekvienas papuošalas parduodamas su dokumentais“, – užtikrino verslininkai.