Pradėjusi kurti laidas „Lietuva tiesiogiai” Daiva vos spėja suktis.
„Gyvenu tarsi paraleliniame pasaulyje, tarsi matau save iš šono vis bėgančią ir lekiančią. Viskas sukasi labai greitai, neturiu laiko net ramiai pagalvoti.
O jei dar kas nors nepavyksta, pavyzdžiui, pašnekovas atsisako ateiti į diskusiją, išgyvenu stresą, nes jaučiu didžiulę atsakomybę”, – kalbėjo keturiskart per savaitę laidą „Lietuvos ryto” televizijoje kurianti moteris.
Daivos nepavadinsi sėkmės kūdikiu. Viską, ką turi, jauna moteris išsikovojo pati sunkiu darbu.
Būdama penkerių metų ji neteko tėvo. Jo Daiva beveik neprisimena. Tarsi to būtų negana, sunkiai susirgo ir anapilin iškeliavo motina. Tuomet Daivai buvo 18 metų. Po metų nuskendo jos įbrolis – tėvų įvaikintas berniukas, kurį ji vadino broliu.
– Daiva, kaip atsitiesėte po tėvų, įbrolio netekties? Juk tai didžiulis išbandymas.
– Atsitiesiau labai sunkiai, o pasekmės liko visam gyvenimui. Geriausias gydytojas – laikas. Buvo beprotiškai sunku: nėra į ką atsiremti, tenka gyvenimą pradėti iš naujo. O ką daryti? Neturėjau kito pasirinkimo.
18 metų tik pradedi galvoti, ko nori, o čia staiga reikia tapti visiškai savarankiškai. Neturiu senelių. Tetos ir dėdės padėjo, palaikė, bet jie juk turi savo gyvenimą.
Šie išgyvenimai, manau, ir suformavo mano dabartinį charakterį. Esu reikli ir sau, ir kitiems. Noriu viską padaryti maksimaliai gerai.
Nežinau, ar būčiau galvojusi apie žurnalistiką, jei nebūtų šių netekčių. Neįsivaizduoju, ką būčiau veikusi gyvenime, jei nebūtų reikėję 18-os metų pradėti pačiai kovoti dėl vietos po saule.
Dabar mama į mane gali pasižiūrėti iš dangaus.
Tėvais šiandien vadinu žmones, su kuriais neturime kraujo ryšio. Tai – mano klasės draugės tėvai. Ir ji, ir jos tėvai buvo šalia manęs pačiomis sunkiausiomis akimirkomis ir man labai padėjo.
Pas šiuos žmones važiuoju ir per Kalėdas, ir per Velykas. Jie visada manęs laukia. Man tai beprotiškai svarbu. Vėl turiu šeimą, kurią labai myliu.
Daugiau skaitykite žurnale „Stilius".