Šventėje buvo galima paskanauti įvairiausių lietuviškų patiekalų, dalyvauti rankų lenkimo, virvės traukimo ir kitose rungtyse. Vakaro koncertinėje programoje apie pusantro tūkstančio lietuvių klausėsi Tomo Ivanausko, Otilijos Šimaitytės atliekamų kūrinių. Šventės pabaigą vainikavo įspūdingas Marijono koncertas Norvegijoje gyvenantiems lietuviams.
Nors praėjęs savaitgalis buvo lietingas ir šaltas, švęsti Joninių susirinkusi lietuvių minia su džiaugsmu laukė Marijono pasirodymo. Ir vos tik jis pasirodė scenoje visi kartu su Marijonu dainavo kone visas jo atliekamas dainas. Kaip visada iškalbingas, charizmatiškas, atviras ir niekada nestokojantis humoro Marijonas mielai sutiko pasikalbėti.
- Ar daug turite tikrų draugų? Ir ką galėtumėt dėl jų padaryti?
- Turiu nemažai. O ką galėčiau dėl jų padaryti? Nežinau, ar aš atiduočiau draugui inkstą. (Juokiasi.) Reiktų pagalvoti. O ar draugas galėtų man padovanoti inkstą – taip pat abejoju. Net jeigu ir norėtų duoti, aš jo neimčiau, nes nežinau, kas iš tų inkstų likę.
- Kokie žmonės jums patinka, o kokių negalite pakęsti?
- Kaip ir visiems man patinka optimistiški, atvirai žiūrintys į akis, su šypsena veide, turintys humorą žmonės. O nepatinka pikti, intrigantai, amžinai susiraukę, kandūs bei pašiepiantys. Ir aš pats ne visada optimistas. Šiaip esu nuotaikos žmogus. Kartais man visas pasaulis atrodo žydintis ir gražus, o kartais tikrai nepergyvenčiau, jeigu jis sprogtų velniop.
- Kas gali jus įsiutinti?
- Net nežinau. Neįsiuntu, bet aš labai mėgstu ginčytis. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad aš pykstu, bet aš paprastai nepykstu. Man tiesiog labai patinka ginčai, esu karštas „ginčininkas“. Esu privertęs žmones net apsiverkti. Tada jaučiuosi laimingas. (Juokiasi.) Nesistengiu specialiai to daryti, bet tu negali eiti per gyvenimą nieko neužkliudęs. Yra sprendimų, kurių negali priimti visą gyvenimą, o kartais aš esu labai spontaniškas.
- Kokia buvo paskutinė jūsų perskaityta knyga?
- Islamas. Baigiau prieš kelias dienas. Tiesiog susipažinau labiau. Neieškau knygose išganymo ir nušvitimo. Tiesiog stengiuosi daug skaityti.
- Kuriate dainas, muziką, suteikiate džiaugsmą žmonėms. Kas jums suteikia džiaugsmą?
- (Pagalvoja ir šypsosi.) Patikėkite manim, tai yra labai gera būsena stovėti koncerte prieš minią žmonių, kai tau viskas sekasi. Tai man suteikia dar daugiau. Labai svarbu grįžtamasis ryšys. Be to absoliučiai neįmanoma jokia veikla. Ir kai kai kurie atlikėjai aiškina, kad man mano muzika tokia svarbi, kad man tas pats, jei manęs klausys tik vienas žmogus – aš jam grosiu. Bet taip nebūna. Mes matome daugybę grupių ir atlikėjų pavyzdžiai rodo, jeigu tik jie nepasiekia sėkmės, tai po kelių metų jie tiesiog neatlaiko ir tai yra labai normalu, nes yra aido principas.
Tau turi viskas grįžti, tau turi grįžti tavo emocija, tavo energija, nes tik tokiu būdu tu turi pasitikėjimą savimi ir tiki, kad tai, ką tu darai nėra beprasmiška. Jeigu tu neturi grįžtamojo ryšio, tu bet kuriuo atveju suabejoji savo galimybėmis ir galvoji, maždaug, ką po velnių aš darau, gal aš tiesiog pasirinkau ne tą kelią. Manau, kad bet kuriam menininkui, ne tik muzikantui, bet ir tapytojui, rašytojui yra labai svarbu, kad kartais kažkoks gerbėjų būrys glostytų savimeilę ir kartais pasakytų, koks šaunuolis, kad taip padarei ir t.t. Daugelis iš mūsų ir iš jų sakys, kad tai visiškai nesvarbu, jog aš pats sau esu pagrindinis kritikas, bet giliai širdyse iš tikrųjų meluoja taip sakydami.
- Ar pasitikite savimi?
- Niekada savimi nepasitikiu šimtu procentų. Nežinau, kas čia bus. Niekad nežinai, kaip viskas gali pasisukti. Bet tu stengiesi. Net jei nepasitiki stengiesi to neparodyti. Beveik visą laiką bijau šiek tiek prieš koncertą išeiti į sceną. Daug yra visokiausių niuansų. Kad nebijočiau - pauostau cinamono ir iškelta galva einu į sceną. (Juokiasi.)
- Dažnai sau meluojate?
- Tiesą sakant, stengiuosi kiek įmanoma sau būti atviras. Jeigu jaučiu, kad nesu sau atviras, aš tiesiog tyliu. Nieko sau nesakau, kad nieko nemeluočiau. Kur yra bėda, kad kartais negali savimi pasitikėti, nes prarandi suvokimą, kas yra gerai, o kas blogai. Esu gyvenime ne kartą su tuo susidūręs, kai tu supranti, kad tau kažkas nepavyko, bet visi plekšnoja per pečius ir sako, kad viskas buvo gerai. Ir tu galiausiai nebesupranti, kas yra gerai, o kas blogai?
- Kas jums gyvenime suteikią džiaugsmą?
- (Ilgai mąsto.) Nežinau... Kelionės, aš kelionėse būnu labai laimingas žmogus. Važiavimas kažkur ir sėdėjimas kažkokiam bare, gurkšnojimas viskio. Maisto ragavimas kažkur kitoje šalyje. Arba važiavimas mašinoje su moterimi. Tu vairuoji, o jinai įsikniaubia ir miega tau ant peties. Daug tokių akimirkų. Koncertai. Kai tau jie pavyksta, kai tu nulipi nuo scenos ir žinai, kad viskas buvo nuostabiai, surūkai cigaretę. Tada būna žiauriai geras jausmas.
- Kokios moterys jums patinka, o kokių nemėgstate?
- (Žavingai kikendamas atsako akimirksniu.) Man patinka striptizo šokėjos, pornografinių filmų aktorės. Visą plejadą jų turiu, bet dabar neatsimenu jų vardų... Be to, aš jai žadėjau, kad neminėsiu jos vardo be reikalo. (Marijonas minutėlę garsiai juokiasi, o tada surimtėja.) O kokios nepatinka? Nežinau. Tarkim,yra moterų kur atrodo, kad visa jų gyvenimo prasmė tiesiog būti gražia.
Tada tau kyla dvilypiai jausmai. Kai kurioms, tai tikrai pavyksta ir tu jomis žaviesi, kaip bet kuriuo gražiu daiktu. Bet iš kitos pusės, tau baisi net pati mintis, kad tau reikėtų pabandyti su ta moterimi gyventi. Tau net baisu. Tu maždaug įsivaizduoji, kad net sekso guolyje su ja yra žiauriai sudėtinga, nes jinai ko gero visą laiką pergyventų ne dėl to, ar ji dabar laiminga, o dėl to, kaip ji atrodo tuo metu.
Ji galvotų maždaug: ar mano plaukų sruoga dabar gerai, kai aš čia taip guliu ant nugaros? Gal man reikėtų pasisukti ant šono, gal man reikėtų kilstelėti ranką? Tai yra tikrai baisu. Aš atpažįstu tokias moteris. Kita vertus tu guodiesi, kad joms nepatinka tokio tipo vyrai kaip tu. Šitie du pasauliai nesueina ir jie nekonfliktuoja tarpusavyje.
- Ar vyrai ir moterys suderinami?
- Aš manau, kad jie puikiausiai suderinami. Čia kaip teatre. Padaryk taip, kad ta figūrėlė nukristų ten, kur ji turėjo nukristi. Jei tu jas sudedi bet kaip - viskas lūžta. Manau, kad pagrindinė bėda tarp vyro ir moters, kad mūsų logikos sistema veikia kitaip. Daugeliu atveju kas vyrui atrodo savaime suprantama, moteriai tai toli gražu atrodo kitaip ir atvirkščiai. Iš to ir kyla pasekmės. Bet tikiu, kad jie puikiausiai suderinami. Viešpatie, Izraelis su Palestina irgi kartais turi paliaubas. Tai kodėl vyras ir moteris kartais negalėtų sutarti? (Juokiasi.)
- Kas jums santykiuose svarbiausia?
- Švelnumas ir pasitikėjimas vienas kitu. Ir, žinoma, lytinis potraukis. O jei nelieka pasitikėjimo? Tada bėda – puodas įskilęs.
- Ar prisirišate prie daiktų? Be ko neišgyventumėte?
- Aš neprisirišu prie daiktų, mano įnoriai gyvenime nėra dideli. Naudojuosi daiktais tol kol jie manęs nepaveda. Tai yra automobilis, kol jis važiuoja, tai vadinasi yra geras automobilis. Džinsai, kol jie neperplyšta per pusiaują, jie vis dar yra geri džinsai.
Bet aš ko gero negalėčiau gyventi be automobilio. Tai nebūtų siaubinga, bet būtų blogai. Nenorėčiau, kad taip nutiktų. Man patinka automobilis, tai nėra vien tik susisiekimo priemonė. Man tai - laisvės simbolis. Į automobilį aš žiūriu, kaip į galimybę spjauti į viską ir tiesiog dingti iš tos vietos, ir atsidurti kitoje vietoje. Taip kad man automobilis žiauriai svarbus, ne tiek darbui, kiek aš su juo esu laimingas.
O šiaip aš niekada nežiūrėjau į daiktus kaip į labai svarbius dalykus. Svarbiausią, kad būtų patogu. Aišku kartais man patinka gražūs rūbai su kuriais jaučiuosi šauniau ir geriau. Bet tai nėra didelis įvykis tavo gyvenime.
Vieninteliai daiktai kuriuos iš tikrųjų pajutau, kad pirmą kartą gyvenime įsimylėjau daiktą ir kad tai yra kažkas. Tai buvo „Mac“ kompiuteris ir „iPhone“ telefonas. Tai vieninteliai daiktai, kur aš staiga suvokiau, kad tai yra kitokie daiktai, nei aš buvau įpratęs. O visa kita man niekada nedarė didelio įspūdžio. Taip tai yra naujas daiktas, jis gražus.
- Ar įsivaizduojate, koks Marijonas bus kai pasens? Tarkim, kai jam bus 70.
- Nežinau. Tu niekada nieko neįsivaizduoji. Aš dabar visai neseniai buvau už Atlanto ir žiūrėjau „The Rolling Stones“ koncertą. Jie pradėjo groti 1962 metais. Jau praėjo 50 metų. Tuo metu jiems ko gero buvo po 18-20 metų. Dabar jiems visiems kažkur po septyniasdešimt. Ir, kas yra keista, kad nė neabejoju, jie taip pat savo gyvenime turėjo etapų, kai jie galvojo, kad jie nebebus kartu arba nežinos, ką daryti. Bet jie vis tai dar daro.
Kai kuriais atvejais pats gyvenimas pakoreguoja. Tau tiesiog pasako, kad tu reikalingas arba ne. Jeigu gyvenime taip atsitiks, kad būdamas 70-ies scenoje vis dar būsiu laukiamas ir geraširdės močiutės neš man gėles, gal tai ir bus prasminga dar koncertuoti, bet jei suprasi, kad tu senų seniausiai visiems įkyrėjai ir niekas su tavim nenori turėti reikalų, tai savaime nulipsi nuo scenos ir ten nesirodysi.
