Dalyvavimas mados renginiuose, choreografijų kūrimas, kalbėjimas prieš auditoriją mane augina kaip asmenybę. Turiu savo stilių ir džiaugiuosi, kad jis patinka ir kitiems.
Mokyklą pradėjau lankyti būdamas penkerių metų. Nuo tada mane lydi kalbos, kad esu per jaunas daryti ką nors rimta.
Mane visuomet supo vyresni žmonės, tad norėdamas dirbti didesniuose projektuose, slėpdavau savo amžių. Kitaip žmonės manimi nepasitikėdavo, laikydavo per jaunu.
Studijavau fiziką, norėjau susieti savo gyvenimą su virtualiuoju pasauliu.
Taip nutiko, kad dabar šoku, o ne programuoju.
Viskas prasidėjo tada, kai pramogų verslo atstovas Arūnas Valinskas man pasiūlė padirbėti televizijoje. Iki šiol esu jam be galo dėkingas. Šiuo metu žmonės mane susiranda patys, siuntinėti gyvenimo aprašymų darbdaviams netenka. Nedaug kam taip pasiseka.
Dažnai būna, kad pusryčius valgau tik dešimtą valandą vakaro.
Būna momentų, kai einu iš vieno pastato į kitą ir prisimenu, kad nenusikirpau nagų. Arba vairuodamas planuoju darbus ir vos nepadarau avarijos. Tokiomis akimirkomis pagalvoju: „Dieve, ką aš darau?”
Bet kitaip gyventi negaliu. Kažkas, matyt, padegė man užpakalį. Turbūt gyvenimas mane dar pamokys. Kai žmonės tik dirba, juos užpuola ligos. Kai būna kitiems nemeilūs, susilaužo kojas, kad juos kiti slaugytų ir ta meilė ateitų iš kitur.
Žinau ne vieną istoriją, kai darboholikams nukrito plyta ant galvos. Verta susimąstyti, juk rytoj tavęs gali ir nebebūti.
Svarbu ir darbas, ir brangūs žmonės. Todėl net kai būnu pervargęs, stengiuosi susitikti su draugais, nepraleisti gimtadienių.
Žmonės priklauso tam tikram socialiniam sluoksniui ne be priežasties. Dainininkai, šokėjai, politikai dirba savo darbą todėl, kad turi polėkį. O kitiems jo trūksta.
Šokiai pakeitė mano gyvenimą. Anksčiau sureikšmindavau smulkmenas, nemokėjau ir nenorėjau bendrauti su žmonėmis.
Esu ne darbo, o savo gyvenimo karjeristas. Jei nori daug pinigų, turi studijuoti mediciną ir vykti dirbti mediku į Norvegiją.
Man to nereikia, tad aš toliau ieškosiu savo kelio.
Alkoholikai, narkomanai, vos baigę devynias klases, – tokios šokėjams lipdomos etiketės kartais būna tiesa. Bet jos man netinka.
Dėl svajonės turėti šokių studiją paaukojau naują automobilį, naują kompiuterį, keliones, atostogas. Bet juk tai tik materialūs dalykai. Todėl nesigailiu dėl nieko, ką paaukojau dėl šokio. Aukojimasis padeda suprasti, kas iš tikrųjų tau svarbu.
Man fizinis krūvis yra būtinas. Aš kaip arklys – jei nejudu, nesportuoju, tampu piktas ir irzlus.
Esu ne vien tik šokėjas, bet ir mokytojas, direktorius, grafikos dizaineris. Niekada nenorėjau būti kuo nors konkrečiu. Tiesiog noriu gyventi ir gyvenu.
Nedėlioju savo gyvenimo į stalčiukus. Džiaugiuosi, kad tėvai nekontroliavo manęs. Jie yra mano draugai.
Jei norite būti šokėjais, susitaikykite iš anksto, kad bus daug traumų. Esu patyręs rimtą stuburo traumą, susiplėšęs abiejų kojų raiščius.
Scenoje išdarinėju su savo kūnu keisčiausius dalykus. Bet šokdamas saugiai nepasieksi norimo rezultato.
Mano didžiausias atlygis – emocinis pasitenkinimas. Kiekvieną kartą šoku tarsi tai būtų paskutinis kartas. Todėl kartais patiriu fizinių traumų vien veikiamas emocijų, pykčio, susierzinimo ar begalinio noro padaryti tai, ką kiti šokėjai gali atlikti lengvai, o man nepavyksta.
Neturiu tipiškos šokėjo figūros: mano liemuo trumpas, o kojos raumeningos kaip futbolininko. Ačiū Dievui, kojos bent nekreivos ir esu lankstus.
Savikritika ir narcisizmas – pagrindiniai šokėjo kompanionai. Kartais save peiki tam, kad galėtum pagirti.
