Kai su kolega fotografu po susitikimo su Šešuolėlių dvaro šeimininku ir jo mylimąja jau vykome atgal, atsitiktinai pastebėjome šios poros bučinį. Argi vaidintų žmonės, manantys, kad niekas jų nemato?
Ši prieš gerą pusmetį prasidėjusi Detroite namus turinčio Amerikos lietuvio R.Petrausko ir vilnietės D.Elzbergienės meilės istorija primena ir kitą – juodu ant balto neužrašytą, bet susietą su Šešuolėlių dvaru.
Ankstesnis jo šeimininkas pamilo ištekėjusią moterį. Jausmai buvo tokie stiprūs, kad moteris paliko sutuoktinį ir pradėjo naują gyvenimą su mylimuoju.
Pirmą kartą R. Petrauskas apleistą dvarą, kuriame praeityje buvo įsikūrusi kolūkio raštinė, išvydo prieš penkiolika metų. Amerikos lietuvis norėjo įsigyti kurį nors Lietuvos dvarą ir prikelti jį iš mirusiųjų. Šešuolėliai tiko labiausiai.
Iš pradžių ta mintis jau šviesaus atminimo žmonai Helenai nelabai patiko – rūpestį kėlė būsimi remonto vargai, o ir išlaikyti dvarą būtų brangu. Be to, sutuoktiniai svajojo apie vasarnamį Italijoje.
„Bet ji žinojo, kad žaviuosi restauracija, matė, kaip užsidegęs kalbu apie dvaro parką, senus medžius, tad ėmė palaikyti idėją”, – pasakojo R. Petrauskas.
Kadangi naujasis šeimininkas norėjo kuo daugiau autentikos, viskas buvo kruopščiai ištyrinėta. Kai kurios interjero detalės – laiptų turėklai, terasos kolonos – sukurtos pagal išlikusius fragmentus.
R. Petrauskas džiaugiasi restauratorės Idalijos Bėčienės sukurtu dekoru ir kitais puikiais sprendimais.
Dabar svečiams malonu įsikurti kambaryje, kuriame apsistodavo ir tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Mat jis bičiuliavosi su dvaro šeimininkais.
Ne mažiau žavingas baltomis lelijomis dekoruotas kambarys. Visi keliolika kambarių įrengti labai kruopščiai.
Ir erdvios palėpės sutvarkytos. Jose R. Petrauskas planuoja kada nors įkurdinti savo sukauptus meno kūrinius.
Aistringai ėmęsis restauracijos R. Petrauskas prieš septynerius metus Lietuvoje ir dvare ėmė lankytis rečiau. Net pradėjo jį nuomoti pokyliams ir kitokiems renginiams.
Ligos pakirsta Amerikoje mirė teisininko žmona, ir pasaulis vyrui tapo nebe toks įdomus – juk kartu su Helena jie nugyveno 36 metus, o dar penkerius prieš tai draugavo.
Bet turbūt jį saugojo mirštančios žmonos žodžiai: „Tik nelik vienas.”
Vyras neslepia, kad likęs vienas Amerikoje nueidavo pavakarieniauti su viena kita dama, bet širdis suplasnojo tik sutikus Danutę.
„Man pačiam keisti tokie sutapimai: gimiau Lietuvoje, bet, tėvams po karo iš čia pasitraukus, augau Amerikoje. Ten praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį ir štai – vesiu lietuvę”, – su šypsena kalbėjo vyras.
Kol mes kalbėjomės, Danutė smagiai nusiteikusi kaukšėjo aukštakulniais. Tokią ją mačiau ir prieš penkerius metus jos bute Vilniaus centre. Moteris šlepetes apsiauna tik tuomet, kai tvarko namus.
Be to, taip ir dera elgtis moteriai, kuri mažas mergaites ir paaugles savo studijoje moko taisyklingos laikysenos, aktorinio meistriškumo, etiketo.
Iki pažinties su R. Petrausku Danutės gyvenimas buvo ir laimingas, ir paženklintas tragedijos.
Ištekėjusi už advokato jauna moteris Druskininkuose mokykloje dėstė rusų kalbą, mylėjo savo vyrą ir laiminga augino sūnų Edviną (28 m.) bei dukrą Ernestą (25 m.). Žinia apie tragišką vyro žūtį autoavarijoje metams ją tarsi išbraukė iš gyvenimo, per ašaras našlė nematė kelio. Bet maži vaikai privertė sugrįžti į gyvenimą.
Matydama, kad iš mokytojos algos nepragyvens, Danutė įsuko verslą – pati gabeno iš Vokietijos automobilius ir juos pardavinėjo. Taip susikūrė gražų ir patogų gyvenimą Vilniuje, išleido į mokslus vaikus.
Būtent veikla ją suvedė su Raimundu. „Mažosios Mis” studiją lankančių vaikų tėvai panoro konkurso kokioje nors išskirtinėje vietoje ir užsiminė apie Šešuolėlius. Danutė susisiekė su administratoriumi, šis nukreipė tiesiai pas šeimininką.
Keli elektroniniai laiškai, ir du žmonės sutarė Vilniuje pasimatyti, kai tik R. Petrauskas atskris iš Detroito.
Tai buvo susitikimas, ne pasimatymas. Mat nei vienas, nei kitas neturėjo planų susirasti antrąją pusę.
„Bendravome laisvai ir natūraliai, nei Raimundas stengėsi, nei aš bandžiau pasirodyti šaunesnė ar geresnė, nei esu iš tikrųjų”, – kalbėjo Danutė.
Kadangi abu yra pažįstami su išeiviais iš Amerikos bei dideliais entuziastais visuomenininkais Birute ir Rimtautu Vizgirdomis, buvo pakviesti į porą didelių kalėdinių labdaros pokylių.
Po jų Raimundas išvyko namo į Detroitą – tradiciškai sutikti Kalėdų su savo motina ir dukters Lauros šeima, kuri seneliui yra padovanojusi keturis anūkus.
Išsyk po švenčių našlys vėl skrido į Lietuvą. Vyras neslepia – jau rūpėjo sutikta žavinga šviesiaplaukė. Juodu kartu atšventė Naujuosius metus. Ir, nors buvo pakviesti į svečius, iki pat ryto prasėdėjo prie židinio gurkšnodami vyną ir šnekučiuodamiesi.
„Po vyro mirties man tai buvo pirmi Naujieji metai, kuriuos sutikau vyro draugijoje. Ilgus dešimtmečius būdavau viena arba su vaikais. Ar neliūdna būdavo vienai? Ne, susiplanuodavau būsimus metus, permąstydavau gyvenimą, o Naujųjų rytą atsikeldavau žvali ir energinga”, – sakė Danutė.
– Neįtikėtina, kad tokia žavinga moteris kaip jūs nesukūrė šeimos.
– Nesutikau tinkamo. Man pačiai keista – juk sutikdavau daug vyrų ir po užsienio šalis važinėdavau.
– Išvengėte netikusių, skausmą teikiančių draugysčių?
– Man svarbiausia buvo šeima, o santykiai su vyrais nelabai rūpėdavo – turėjau būti pavyzdys vaikams. Buvau labai gera mama.
Kai nesutinki vyro, kuriuo galėtum pasitikėti, kuris nesužavi taip, kad norėtum su juo būti, tuomet neverta gaišti laiko – eiti į kavines, kartu leisti laiką, nes tai niekur neveda.
– Dažnas įsivaizduoja, kad pakilūs jausmai gali įsižiebti tik ankstyvoje jaunystėje. Jūsų istorija turėtų įkvėpti kitus vienišus brandaus amžiaus žmones.
Danutė: Jausmai bėgant metams nesikeičia. Tik jaunystėje būni labiau spontaniškas, o vėliau jausmai tampa brandesni. Tai puiku, nes brangini kiekvieną susitikimą su rūpimu žmogumi.
Raimundas: Viskas mums gerai, kaip mėgstu juokauti vienos dainos žodžiais – meilė antrą kartą yra geresnė.
Tikrai jausmas dabar ne ką mažesnis, jaučiuosi taip pat, kaip būdamas dvidešimties ir susipažinęs su savo būsima žmona Helena. O kad intensyviai gali mylėti tik jaunystėje – nesąmonė.
Danutė: Ach tu šelmi!
Jei būčiau Raimundą sutikusi anksčiau, kai man buvo tik per trisdešimt, kažin ar būčiau atkreipusi į jį dėmesį, ar būčiau norėjusi su juo eiti į restoraną. Tuomet buvau pasinėrusi į savo vaikų auklėjimą, toks gyvenimas man patiko.
Tačiau kai sūnus vedė ir susilaukė savo vaikų, kai dukra irgi tapo savarankiška, pradėjau galvoti, kaip išmokti gyventi vienai, kad saviškiams neįkyrėčiau. Galvojau, gal kokį pomėgį atrasti.
Bet štai su Raimundu apie nieką nereikia galvoti – mūsų interesai sutampa, labai gerai suprantame vienas kitą.
Raimundas: Lietuvoje stiprus jaunystės kultas, senjorų nematyti restoranuose ar naktiniuose klubuose. Suprantama – jie jaučiasi netvirtai, nes tenka galvoti apie pragyvenimą.
Amerikoje yra atvirkščiai – mano draugai, pavyzdžiui, jau gyvena laisvai, nes paskolos už namus grąžintos, daugelis turi ir vasarnamius ar jachtas. Bet pamažu ir Lietuvoje viskas juda į gerąją pusę.
– Stebuklas, kad likimas jus suvedė. Ar vis dėlto svarstėte prieš nuspręsdami tuoktis?
Raimundas: Man ir pačiam įdomu, kaip čia viskas taip greitai nutiko. Ne, nieko neapskaičiuosi – cheminė reakcija įvyksta arba ne. Aš greitai pajutau, kad Danutė man ne tik patinka, bet ir tinka.
Danutė: Kartą padovanojau Raimundui senovinius skaitytuvus – kad skaičiuotų savo turtą ir ar apsimoka mane vesti. (Juokiasi.)
Jau pirmą kartą pamačiusi Raimundą pajutau, kad su šiuo žmogumi bendrausiu, kad santykiai bus šilti. Jis moka moterį pamaloninti, nuspėti, nustebinti, o tai geba retas vyras.
– Ponas Raimundai, kaip mylimąją priėmė jūsų šeima, draugai?
Raimundas: Neištvėriau ir paprašiau Danutės, kad atvyktų pas mane į Detroitą. Paskui dar maloniai laiką praleidome Sent Krua saloje Karibuose, kur irgi turiu namus.
Po vienos vakarienės senas mano bičiulis amerikietis brūkštelėjo laišką: „Esi laimingas vyrukas!” Tai mane labai gerai nuteikė. Patiko Danutė mano šeimai.
– Daugelis gūžtelėtų pečiais – juk galite draugauti, kam jums tuoktis?
Raimundas: Galėjome draugauti, bet man atrodo, kad mudviem su Danute labai tinka būti vyru ir žmona.
– Kaip dviem žmonėms taip puikiai sutarti?
Raimundas: Reikia laimės sutikti tinkamą žmogų.
Man pasisekė jau pirmąjį kartą. Mudu su žmona buvome draugai, o draugystė labai svarbi poros santykiuose.
Svarbu ir humoro jausmas – mudu su Danute daug juokaujame, būna dienų, kai paprasti veiksmai kelia juoką ir būna palydimi smagių komentarų.
Danutė: Pameni, kaip sėdėdami Karibuose žiūrėjome į praskrendančius pelikanus ir kiekvienam jų duodavome vardus?
– Ar yra kas nors, kas judviem nepatinka?
Raimundas: Nebent tai, kad net ir gerą patarimą Danutė pakartoja kelis kartus. (Juokiasi.)
Danutė: Man dar sunku to nedaryti – juk esu savarankiška, iki šiol viską dariau pati ir buvau įsitikinusi, kad niekas geriau už mane nepadarys.
Raimundas: Daryk, prašau, tai, ką gali geriau už mane. (Juokiasi.)
Danutė: Reikės įprasti ir išmokti būti moterimi, kuria rūpinasi vyras. Bet nebus sunku – kai Raimundas šalia, aš dažnai jau pamirštu sukti galvą dėl kokių nors reikalų.
