Praskridusios musės sparnelių judesiai man gali sukelti uraganą. Stengiuosi to neparodyti, nors viduje jaučiu. Mano jautrumas paūmėjęs.
Dažnai verkiu. Taip atsikratau emocijų pertekliaus. Man paverkti geriau, nei mušti bokso kriaušę.
Dėl asmeninio gyvenimo aš aukoju labai daug: neįrašinėju naujų dainų, neatnaujinu repertuaro tiek, kiek norėčiau, neturiu kūrybinių ieškojimų.
Trokštu užsidaryti kambaryje su instrumentu, lankytis koncertuose, kurie mane įkvėptų. Tačiau gyvenimas yra toks, kad nuolat ką nors atrandame ir ką nors prarandame. Kam atiduodame didesnę dalelę savęs – mūsų pasirinkimas.
Netikiu, kad nieko neaukojant galima viską tobulai atlikti. Mano para turėtų turėti dar šešias valandas, kad man užtektų laiko bent jau trokštamiausiems dalykams.
Manote, žvaigždės neruošia valgio, netvarko namų, neskalbia? Nejuokinkite! Gyvenu normalų žemišką gyvenimą, mėgstu sukiotis virtuvėje.
Sūnui Adomui – jau penkeri, jis didelis, galiu daug kur pasiimti jį kartu. Treti metai jis lanko darželį, auklės nesamdome.
Kaskart sunku išsiskirti su sūnumi, net jei jį palieku su seneliais. Mano tėvai padeda, bet mums tokios pagalbos reikia retai. Vaikas man ir mano vyrui netrukdo. Kartais net nepasidalijame jo meilės!
Norėčiau gyventi dar žemiškiau. Dažnai jaučiuosi lyg muziejaus eksponatas. Jums tikrai nepatiktų gerbėja(s), dešimties centimetrų atstumu tyrinėjantis jūsų akių spalvą. Bet ne gerbėjai mane erzina, o kai kurių žmonių nekultūringumas (švelniai tariant) mane pamačius prie vaistinės kasos.
Sceną ir gyvenimą atskiriu. Todėl man nepatinka, kai parduotuvėje ar gatvėje nuolat jaučiu įsmeigtus žvilgsnius. Jaučiuosi ne žmogus, o daiktas ar prekės ženklas. Tačiau dar niekada nepraėjau neatsakiusi į draugišką šypseną tuo pačiu!
Stengiuosi nesimėgauti vienatve, nors kartais tai labai vilioja. Tuomet atsiranda laiko galvoti ne tik apie gerus dalykus. Pabuvusi viena suprantu, kaip stipriai gyvenimas įtraukia į tai, ko negaliu, bet trokštu išvengti.
Mes, žmonės, turime paguodos posakių: „toks gyvenimas”, „yra taip, kaip yra”, „nėra ugnies be dūmų”. Už jų kabiniesi ir stengiesi galvoti, kad taip turi būti.
Būdama viena greitai įkrintu į melancholiją. Tai nėra gerai. Tačiau melancholija labiausiai skatina jausmus ir kūrybą. Juk iš laimės mažai kas sukuriama.
Turiu įvairių svajonių – ir apie kūrybą, ir apie vaikus. Sunku visas jas suderinti.
Norėčiau būti tokia moteris, kokių pažįstu ne vieną, – jos turi vyrus, šeimas, tačiau negamina, nesitvarko, turi daug laiko sau. Norėčiau mokėti pasakyti vyrui, kad vieno ar kito nedarysiu.
Sunku vienu metu būti žmona, o kitu – menininke. Kaip saugiai atskirti tas ribas? Juk negaliu pasirinkusi kelią atsisakyti įsipareigojimų, kurie lydi tame kelyje.
Vaikštau žeme ir galvoju, kaip kitiems gali nerūpėti, iš kur mes atsiradome, ar tikrai yra Dievas, kokia visko prasmė? Mane nuolat kankina tokios mintys. Labai norėčiau tiesiog būti. Nepavyksta.
Man sunku su savimi, tad ir vyrui, tikiu, su manimi nelengva! Stengiuosi artimųjų neapkrauti savo mintimis. Bet man labai pikta, kai girdžiu, kad mano mintys – vėjas laukuose. Stengiuosi kitam nenurodinėti, kuo tikėti ir kaip mąstyti.
Mano viduje daug gynybinių sienų. Tai suvokiau tada, kai sukūrusi šeimą pastebėjau artimuosius tas sienas judinant. Galiu greitai pasijusti įskaudinta, jautriai sureaguoti. Kita vertus, kai esi toks jautrus, neturėdamas šarvų sunkiai ištvertum tiek, kiek teko man.
Džiaugiuosi, kad šalia esančiam žmogui galiu duoti daug laisvės. Tačiau turiu sąlygą – man jos turi duoti tiek pat. Žaidimai „man galima, o tau – ne” mane varo į įsiūtį!
Smulkmenos – neišplauta lėkštė ar numestas rūbas manęs neerzina. Tol, kol tokios pat smulkmenos netampa priekaištu man. Neįsivaizduoju, kaip moteris šeimoje gali būti silpnoji partnerė, kuri turi nusileisti.
Daug šeimų taip gyvena ir net tvirtina, kad taip turi būti: vyras – stiprus kumštis, o moteris – švelnioji namų fėja. Man tai atrodo neįmanoma misija! Gal tokį mano požiūrį lėmė tai, kad ilgai buvau viena? Man santykiuose reikia partnerystės.
Sūnus Adomas – neįkainojama dovana. Bijau, kad su antru vaiku neturėsiu tiek kantrybės, laiko, dėmesio, kiek turėjau pirmuosius trejus metus su juo. Kita vertus... Tuomet iš esmės buvau viena, studijavau, daug dirbau.
Buvo beprotiškai sunku, tačiau taip verčiausi per galvą, kad iš vaiko neatėmiau nė minutės. Žinoma, šiandien atsigręždama atgal nesigailiu nė vienos sekundės.
Galėčiau išvardyti daugybę dalykų, kurie šiandien mane daro laimingą. Rožių puokštė, šįryt be progos padovanota vyro. Adomo šypsena kiekvieną rytą. Šilta vasara.
Meldžiuosi kas vakarą. Esu dėkinga už viską: namus, maistą, šeimą, talentą, svajones, gražią akimirką su draugais, gamtą. Džiaugiuosi smulkmenomis, moku jas vertinti ir pastebėti.
Ne aistra, o harmonija man teikia laimės. Tai, kas stipriai dega, greitai ir sudega. Be rutinos negalėčiau pasidžiaugti, kad vėl galiu koncertuoti. Be koncertų negalėčiau mėgti rutinos, nekęsčiau jos.
Kraštutinumų nemėgstu. O mano vyras – priešingybė. Jis renkasi juoda arba balta, nes visa kita yra pilka kaip tualetinis popierius!
Šypsausi kaskart dainuodama žodžius iš dainos: „Aš ugnis, tu vanduo.” Gyvenime – atvirkščiai. Tik dėl didelės patirties darausi pralaidus elektrai vanduo, taigi ne visus gaisrus sugebu užgesinti.
Vis dėlto dažniausiai man nusileidžia vyras. Ir taip profesionaliai, jog patikiu, kad tai aš pagaliau išmokau nusileisti! Išmokus būti stipriai moteriškas silpnumas atrodo tiesiog pavojingas!
Pasižadu sau mokytis ne ispanų, o mylinčios žmonos kalbos. Juk dėl jo atsisakiau sau duotų įžadų daugiau niekada neištekėti.
Žurnalas "Stilius"