„Man tikrai glosto savimeilę, kad dabar esu žinoma ir kaip gydytoja“, – nusišypso dermatovenerologe privačioje Vilniaus klinikoje dirbanti A.Dumbliauskienė. Vis dėlto praėjus šešiolikai metų po laimėjimą atnešusio renginio, Asta jį vertina kaip vieną iš pokštų, kuris pavyko.
„Niekam nebeturiu įrodinėti, kad esu protinga, o jei dar ir graži, tai išvis puiku. Specialistas, kuris gydo odą ir atlieka grožio procedūras, pats turi atrodyti patraukliai. O „misių“ konkursai paskatino labiau prisižiūrėti. Neslėpsiu, kad man, pasirinkusiai dermatologiją, tai tik į naudą“, – atvirai kalba A.Dumbliauskienė.
Tačiau retas pacientas ją atpažįsta kaip „Mis Lietuva 1997”. Mat nuo to laiko pasikeitė ir Astos išvaizda, ir pavardė. Be to, užaugo nauja karta, kuri nebeprisimena, kokio milžiniško dėmesio sulaukdavo per televiziją transliuojami šalies gražuolių rinkimai.
Dažnai žmonės nustemba perskaitę kokį nors straipsnį, kuriame paminimas ir gražiajai gydytojai priklausantis titulas: „Daktare, aš skaičiau... Pasirodo, jūs – „misė“!“
Iš modelių atrankos – tiesiai į „Mis Lietuva“ A.Vyšniauskaitė prie scenos ir talentų rungčių buvo įpratusi. Jai teko dalyvauti ir finaliniame Lietuvos šauniausio moksleivio konkurse, ir „Dainų dainelėje“, ir skaitovų konkursuose, tarptautiniuose šokių konkursuose.
Su tautinių šokių ansambliu „Rasa“ į Turkiją vykusi Asta laimėjo „Mis Jaunimas“ titulą. Šešiolikmetė kaunietė šio pasiekimo pernelyg nesureikšmino. „Iki „misių“ konkurso tai buvo vienintelis prisilietimas prie grožio, bet tada dar buvau vaikas ir nė nemokėjau vaikščioti ant aukštakulnių“, – prisiminimais dalijasi A.Dumbliauskienė.
Tarp „Mis Lietuva“ dalyvių trečiakursė Kauno medicinos akademijos studentė atsidūrė visiškai neplanavusi, veikiau vedama jaunatviško azarto. „Mano pusseserė Dovilė aptiko skelbimą, kad „Elite Models“ Vilniuje rengia atranką. Reikėjo nusiųsti savo nuotrauką ir duomenis. Ateiti reikėjo turint maudymosi kostiumėlį ir aukštakulnius batelius. Nieko sau, pagalvojau“, – ironiškai šypteli Asta.
Merginai tuomet užteko tik pasitreniruoti prieš veidrodį, kad pasijustų peržiūrai pasirengusi. „Vertindama tai iš šalies, galiu sakyti, kad pasitikėjimo savimi netrūko“, – ir pati savo drąsa stebisi pašnekovė.
Pokalbis su komisijos nariais dvidešimtmetei buvo lemtingas. „Iš daugumos kitų dalyvių išsiskyriau šiek tiek vyresniu amžiumi. Komisijoje buvęs Benas Gudelis manęs paklausė, kokiai modelių agentūrai atstovauju. Atsakiau, kad jokiai. Tuomet jis pasiteiravo, kokia mano, kaip modelio, patirtis. Atsakiau, kad jokia. Po to jis garsiai pasvarstė: „Ar tau, vaikeli, neatrodo, kad esi per sena modelio darbui?“. Pasakiau, kad ne per sena. Jis man tada pasiūlė dalyvauti „Mis Lietuva“. Atranka į konkursą vyko kitą dieną, bet joje man pasirodyti nereikėjo – iš karto įrašė kaip dalyvę“, – kaip pateko į šalies gražuolių rinkimus, atskleidžia A.Dumbliauskienė.
Šią istoriją ji iškart tada suskubo iškloti pusseserei. „Abi moteriškai pakikenome, pasimaiviau jau tarsi būčiau konkurso dalyvė. Dar pajuokavome, kad visai smagu būtų nukeliauti į pasaulio gražuolių konkursą Seišelių salose. Net panagrinėjome žemėlapį, kur jos yra“, – linksmai savo istoriją pasakoja buvusi „misė“.
Šventinį vakarą – stingdantis šokas ir skausmas
Vieną dieną Astai paskambino konkurso „Mis Lietuva“ organizatoriai ir priminė, kad reikia atvykti į pirmą repeticiją. Jos metu merginos traukė numerius. „Man atiteko 13-tas ir tapo visiškai aišku, kad ne ten pataikiau. Grįžusi namo, artimiesiems pranešiau, kad konkurse tikrai nedalyvausiu. Mama džiaugėsi tokiu sprendimu, nes bijojo, kad dėl grožio nemesčiau mokslų. O tėvelis labai norėjo, kad dalyvaučiau“, – po pirmos repeticijos apnikusias dvejones prisimena A.Dumbliauskienė.
Kurį laiką ji dar spyriojosi, bet rengėjai aiškino, kad atsisakyti jau per vėlu. Beveik kiekvieną dieną Astą tėvelis iš gimtojo Kauno vežiodavo į užsiėmimus, ir laukdavo, kol jie baigsis, tuomet parveždavo atgal namo.
„Man, kaip šokėjai, repeticijose nieko sunkaus nebuvo. Jos man labai patiko. Bet tuo metu ir studijavau. Krūvis buvo maksimalus. Jaučiau įtampą ir stresą. Todėl per pora mėnesių numečiau svorio natūraliai ir pamačiau, kad konkursui tinku“, – vėl su ironija kalba Asta.
Nevykėle tarp būsimų varžovių kaunietė nesijautė, tačiau merginos ilgai neapleido įspūdis, kad ji – tiesiog ne savo vietoje. Anksčiau talentų konkursuose sublizgėdavusi Asta tikina dėl karūnos specialiai nekovojusi, bet už ką nors būti apdovanota norėjo vien iš įpratimo. Todėl kai renginio gale buvo skelbiamos vicemis viena po kitos, ji nusiminė – juk finalininkėms titulų nebeliko.
„Kai ištarė mano vardą, taip ir likau stovėti. Mane kažkas stumtelėjo į priekį ir išėjau tos žinios trenkta. Nei verkiau, nei džiaugiausi – buvau tiesiog priblokšta“, – tarsi šoko ištikta sustingsta A.Dumbliauskienė, vėl nusikėlusi į tą metą, kai tapo „Mis Lietuva” nugalėtoja.
Po to vyko vakarėlis, per jį karūnuotai merginai teko pjaustyti tortą. „Vienintelis iš to vakaro įstrigęs dalykas, kad karūna buvo nepakeliamai sunki, ji man net įspaudė rėžį kaktoje ir baisiai skaudėjo galvą“, – nieko bendra su gražuolės džiaugsmu neturinčius pojūčius atgaivina A. Dumbliauskienė.
Tik kitą rytą atsibudusi ji savo pergalę nuoširdžiai įvertino. „Tada prisiminiau, kad su dideliu susižavėjimu stebėjau pirmą „Mis Lietuva“ konkursą 1989-aisiais ir gailėjausi, kad jį laimėjo ne abi seserys dvynės Liucija ir Irena Gruzdytės, o tik viena iš jų. Atminty iškilo ir kitos „misės“. Man jos buvo kaip istorinės asmenybės. Kai suvokiau, kad ir aš tarp jų, tas titulas mane labai pamalonino“, – įspūdžiais dalijasi Asta.
Tačiau nuo pripažinimo jai galva neapsisuko. „Ypač mama bijojo, kad imsiu ir patikėsiu, jog aš – gražuolė. Bet niekada nepatikėjau. Nė nešovė mintis mesti mokslus. Sėkmingai tęsiau studijas. Iki šiol blaiviai tą pasiekimą vertinu ir suprantu, jog laimėjau tik dėl to, kad tuo metu atitikau kažkokį grožio standartą“, – svarsto po karūnavimo didybės manija taip ir nesusirgusi moteris. Asta tik pamena, kad vienintelis momentas, kuomet apniko liūdesys, – kai reikėjo sunkią karūną perduoti 1998-ųjų nugalėtojai Kristinai Pakarnaitei.
A.Dumbliauskienė priduria, kad dėl pergalės „Mis Lietuva“ konkurse niekada ir nejautė pavydo ar intrigų. Niekas į mediciną studijavusią tituluotą gražuolę pirštais nebadė. „Tik viena dėstytoja vis mėgindavo mane sumenkinti. Bet kitiems pavykdavo įrodyti, kad esu ne tik graži. Titulas įpareigojo pasitempti dar labiau“, – pabrėžia gydytojos profesiją įgijusi „misė“.
Seišeliuose – rūpesčiai ir dėl suknelės
Anot 1997 m. „Mis Lietuva“ laimėjusios A.Dumbliauskienės, jau buvo praėję laikai, kai titulus pelniusios gražuolės gaudavo dovanų automobilius, prabangius baldų komplektus ar kailinius. Astos pagrindinis prizas buvo kelionė į „Mis Pasaulis“ Seišelių salose.
Ji – dar viena lietuvaitė, kuriai stigo lėšų pasiruošti taip, kad pasaulį nustebintų pritrenkiančia išvaizda ir spindinčiais aksesuarais. „Reikėjo atsivežti auksines basutes. Tai buvo didelė bėda. Teko ieškoti rėmėjų pačiai. Be to, reikėjo turėti trijų tipų sceninius drabužius – paplūdimio įvaizdį, vakarinę suknelę ir įspūdingą suknelę, vadinamą spectacular dress. Jas konkurso Lietuvoje rengėjai gavo iš dizainerių“, – pasakoja Asta, pasaulio gražuolių konkurse patyrusi ir streso.
Pirmas bauginantis skrydis lėktuvu. Mėnuo Londone, praleistas su konkurso dalyvėmis iš visos planetos. Galiausiai – Indijos vandenynas ir išsvajotieji Seišeliai.
„Su spectacular dress reikėjo pozuoti paplūdimyje įmerkus kojas į vandenį. Bet organizatoriai man neleido su tokia suknia išeiti dėl to, kad ji buvo su kailiu“, – už filmavimo kamerų likusio nesusipratimo vis dar nepamiršta moteris.
Vienai „Mis pasaulis“ sceną užkariauti vykusiai lietuvaitei tada teko greitai iš nepavydėtinos padėties suktis pačiai. Netikusį paplūdimiui lietuvių dizainerės sukurtą drabužį ji padėjo į šalį ir užsivilko Juozo Statkevičiaus siūtą pūstą suknelę – ji merginą nuo visiškos nesėkmės ir išgelbėjo. O kai atėjo metas prisistatyti su vakarine suknele, Asta turėjo sugalvoti, kokį kitą aprėdą išsitraukti iš kuklaus asmeninio garderobo.
„Tiems, kurie šaiposi iš „Mis pasaulis“ dalyvavusių lietuvaičių, siūlyčiau patiems mūsų atstovę ten lydėti ir gyvai išvysti jos varžoves. Tuomet klausimų nebekiltų“, – priduria A.Dumbliauskienė.
Pasak jos, merginos iš posovietinių šalių atrodė skurdžiai, palyginti su į įmantrius apdarus įsisupusiomis, masyviais auskarais, plunksnomis pasipuošusiomis merginos iš Pietų Amerikos, Afrikos, Azijos.
„Apie indę Dianą Hayden – ji ir tapo nugalėtoja – net sklido kalbos, kad jos briliantai vienetiniai, o suknelė siuvinėta aukso siūlais. Taip ir galėjo būti. Ir, įsivaizduokite, šalia tokios egzotikos ir prabangos – mes, Rytų europietės, su savo sumedžiotomis suknutėmis“, – į nuotraukas, kuriose ji pasipuošusi juoda suknele, baksnoja Asta.
Apie pergalę pasaulio gražuolių konkurse ji negalėjo sau leisti nė sapnuoti. „Tiesiog sėmiausi patirties. Viskas buvo žiauriai įdomu. Vien ką reiškė pakeliauti po Seišelius“, – sako galimybę Lietuvai atstovauti „Mis Pasaulis“ kaip dovaną vertinanti A.Dumbliauskienė.
Tiesa, po pirmos tolimos išvykos kelionių aistra jos taip ir neužvaldė. Su verslininku vyru Mariumi, sūnumis šešiamečiu Jokūbu ir puspenktų metų Domu Asta mieliau atostogauja Lietuvos gamtoje.
„Bijau lėktuvų. Ir nesu iš tų mamų, kurios mano, kad gerai yra visur vaikus vežioti nuo pat gimimo. Žinau, kad pamėgsiu keliones, bet tai bus dar negreit“, – prisipažįsta „Mis Lietuva 1997” A.Dumbliauskienė.
Savo liguistu įpročiu ji laiko pomėgį skaityti. „Sunku rasti daugiau laiko skaitymui. Bet kai jau paimu knygą, tai ją tiesiog suvalgau. Taip skaityti net žalinga“, – juokiasi Asta. Ji ir mėgaujasi akimirkomis, kai gali paskambinti gitara, dainuoti ir pašokti.
