„Per lovą į žvaigždes?“ – internautai ėmė lieti tulžį.
Štai pati Indrė nesupranta, kaip draugystė su Vladu galėtų atverti duris į „Lietuvos balsą“. Juk muzikiniuose projektuose stengiamasi atrinkti geriausius vokalistus, o išgirdęs I.Launikonytės balsą, apsidairai, ar čia tikrai ji, o ne kokia nors juodaodė dainuoja. Tad pikti internautų komentarai nežeidžia nei I.Launikonytės, nei V.Kovaliovo.
„Aš galvojau, kad apsiverksiu paskaičiusi komentarus. Tačiau man taip pakilo nuotaika! Juokiausi net paspringdama. Man labai juokinga, kad žmonės savo laiką skyrė ne artimam žmogui, o stengėsi man įkąsti.
Linksmiausia buvo, kai perskaičiau, kad esu barakuda. Šiaip jau barakuda yra 2–3 metrų ilgio ešeržuvė. Iki barakudos man dar metro trūksta“, – kvatojosi I.Launikonytė.
– Indre, o kaip jūs susipažinote su Vladu?
– Mes visai netikėtai vieną gražią dieną susitikome gatvėje. Pradėjome kalbėtis – jis buvo matęs mane anksčiau, aš – jį. Juk muzikalūs žmonės visada sukasi toje pačioje erdvėje.
Mums besikalbant Vladas pasiūlė kartu pakoncertuoti. Per dvi ar tris dienas išmokau visą jo programą. Tuomet prasidėjo koncertai ir... Na, žinai,kaip būna! (Juokiasi.)
– Kaip į jūsų naująjį širdies draugą reagavo artimieji?
– Mano tėvai žino mano požiūrį į vyrus. Jeigu man su jaunomis panomis nėra apie ką kalbėtis, tai su vaikinais juo labiau. Man visada buvo įdomūs vyresni žmonės. Metų skirtumas manęs visiškai nebaido.
Iš Vlado pusės taip pat viskas gerai. Kiek esu bendravusi su Vlado rato žmonėmis, tai tikrai nejaučiu pašaipių žvilgsnių. Juk jo draugai žino, kaip aš mąstau. Mes pabendraujame, ir jiems nebėra priežasties Vlado klausti: „Ką tu su ja darai?“
Aš pati esu išgirdusi klausimų, kaip bendrauju su vyresniais žmonėmis. Tikiu, kad viskas priklauso nuo pasirinkto gyvenimo būdo. Kadangi aš visada save laikiau vyresne bent dešimčia metų, tai mano ir Vlado požiūriai į gyvenimą per daug nesiskiria. Aišku, kartais susikerta interesai, bet tikrai ne dėl amžiaus, o dėl asmenybių skirtumų.
– O kuris iš jūsų yra linkęs nusileisti?
– Aš niekada nenusileidžiu (Juokiasi). Tikrai nesu iš tų žmonių, kuriems sunku pasakyti „atsiprašau“. Apskritai aš esu nekonfliktiškas žmogus, bet jeigu kyla ginčas, tai geriau manęs nepažinoti. Nors esu labai sukalbamas ir geras žmogus, bet geriau manęs neerzinti.
– Kaip suprantate žodį „meilė“?
– Kažkada perskaičiau tokią mintį: „Meilė – tai, kai tu išviręs kavą paragauji jos ir tik tada duodi kitam.“
Juokauju, nes nežinau, ar apskritai galiu atsakyti į šį klausimą. Man ši būsena yra neapsakoma žodžiais. Negaliu pasakyti, nes tai jausmas, o ne veiksmas.
– Vlado sceninė patirtis daug didesnė nei jūsų. Ar jis jums duoda kokių nors patarimų?
– O taip! Tiksliau, aš iš jo sulaukiu ne patarimų, o komentarų. Aišku, jis nėra pasakęs nieko, ko aš nepriimčiau. Vis dėlto reaguoju į jo komentarus kiek kitaip, nei jis norėtų.
Aš ant jo pykstu, kodėl jis kitiems nepasako tokių komentarų, kokius man pasako, o jis atsako: „Supranti, kiti man nerūpi. Aš noriu tau padėti, nes tu gali padaryti geriau.“
– Tai jūs lyg degtukas reaguojate per staigiai ir per emocionaliai?
– Koks dar degtukas? Aš Vėžys – labai ramus Zodiako ženklas.
Anksčiau buvau visiškai praradusi žaismingumą, o dabar jis iš kažkur atsirado ir leidžia man elgtis impulsyviau. Truputį užsidegu per greitai dėl tokių dalykų, dėl kurių nereikėtų. Bet čia nėra mano minusas. Tai tėra mano emocijų išraiška.
Aš esu labai emocionali ir dėl to atrodau žymiai vyresnė. Aišku, tai ne iš gero gyvenimo, bet man, kaip atlikėjai, tai yra komplimentas.
Kodėl tu atrodai žymiai vyresnis? Nes patyrei daug daugiau išgyvenimų. Tikiu, kad meno be skausmo negali būti. Kiekviena daina, kurią aš dainuoju, yra visiškai išjausta, reikalaujanti emocijų, o to rezultatai matyti veide. Vis dėlto, bėgant laikui, supratau: su kuo skaudesniais dalykais susiduri, tuo geriau dainuoji. Juk kai tau yra gerai, eini į priekį ir negalvoji, o kai kažkur nukrenti, pradedi viską analizuoti, mąstyti, išgyventi. Visą tą patirtį vėliau pritaikai dainuodamas.
– Tad galbūt atliekate ir savo kūrybos dainas?
– Oi ne. Nesakau, kad jų neturiu. Esu parašiusi ir angliškų, ir lietuviškų kūrinių. Mano kurtų dainų nėra daug, bet, kaip sakoma, svarbiausia ne kiekybė, o kokybė.
Kodėl aš jų nedainuoju? Aš tiesiog nepasitikiu savo kūryba. Kai išgirstu lietuvių atlikėjų savo kūrybos dainas, pagalvoju, kad jei tokią parašyčiau, niekam jos nerodyčiau.
– Kaip apskritai atsidūrėte muzikos pasaulyje?
– Dainuoti pradėjau jau nuo trejų metų. Kai man buvo penkeri, tėvai mane su sese užrašė į muzikos mokyklą. Ten aš buvau jauniausia, bet gabiausia ir labiausiai tinginti. Pasimokiusi trejus ar ketverius metus mečiau, nes labai nemėgau solfedžio. Paradoksas toks, kad dabar pati Artūro Noviko džiazo mokykloje dėstau solfedį. (Juokiasi.)
Tiesa, muzikos mokyklos metimu niekas nesibaigė. Grojau savarankiškai – išgirsdavau gražią dainą per radiją ir atsirinkdavau akordus. Vėliau prisijungiau prie vienos vietos grupės. Būdama 16 metų susidariau mini gyvenimo planą: studijuosiu populiariąją muziką kolegijoje, o po to stosiu į Pedagoginį universitetą.
Aišku, ne taip jau lengva buvo siekti savo svajonės. Man buvo pasakyta, kad pirmiau į mokslus išleis sesę, o aš pati turėsiu prasisukti. Tad vos 17 metų nuėjau dirbti į kavinę, kur už valandą gaudavau 1,89 lito. Dirbau tam, susitaupyčiau mokslams Pedagoginiame universitete. Žinau, juokingai skamba, bet aš susitaupiau tuos tūkstančius.
– Mokslo draugai nesipiktino, kad jūs nė muzikos mokyklos nebaigusi įstojote į tokią specialybę?
– Teko atlaikyti priešiškumą. Prisimenu, pirmajame kurse leptelėjau tokią frazę ir visus metus manęs niekas nemėgo.
Turėjome labai gerą solfedžio dėstytoją, tad viskas atrodydavo aišku. Per paskaitas aš visada pirma pakeldavau ranką ir atsakydavau. Kurso draugai pradėjo šaukti, kad nustočiau taip elgtis, nes jie irgi nori pasisakyti, o aš greitais atsakymais neleidžiu jiems pagalvoti. Tai aš jiems ir pasakiau: „Mano lygis labai žemas. Tai jeigu mano žemas, kaip žemai esate jūs?“ Nuo tada iš viso kurso sutariau tik su ta mergina, su kuria kartu gyvenau.
Apskritai mano draugų ratas labai siauras. Esu negailestinga ir neatleidžianti, jeigu mane kas nors nuvilia, žmogus tampa nebeįdomus. Turiu tris drauges.
– Minėjote, kad dėstote muzikos mokykloje. Kaip nusprendėte tapti mokytoja?
– Kolegijoje man dėstė A.Novikas. Kartą susitikę ėmėme pasakoti, kaip mums sekasi. Aš jam pasiskundžiau, kad man yra blogai, o jis ėmė ir pasikvietė mane dirbti jo džiazo mokykloje.
Dirbdama mokytoja galiu pasimokyti pati. Per tuos metus, kai aš dirbu su vaikais, aš pati patobulėjau daugeliu atžvilgiu. Be to, aš džiaugiuosi, kad galiu vaikams kažką duoti, kad jie su manimi bendrauja kaip su drauge ir nebijo pasakyti, kad neateis į pamoką, nes keps tortą.
Aš galėčiau dirbti mokytoja muzikos mokykloje visą gyvenimą, bet šis darbas nėra tai, kas man teikia didžiausią malonumą.
– Tad kokie jūsų ateities planai?
– Esu labai pasimetusi. Nuo 16 metų žinojau, kur eisiu ir ko sieksiu. Dabar galvoje sumaištis. Galbūt atėjo laikas ieškoti kažkokios kitos sferos. Nesakau, kad į muziką reikėtų spjauti, bet suprantu, kad visą gyvenimą šioje srityje nesisuksiu. Juo labiau, kad krūvis yra milžiniškas, o balso stygos ne geležinės.
Šiaip visada norėjau būti policininke. Neatmetu galimybės pastudijuoti ir tai. Mano tėtis dirbo policijoje, tad man visada tai buvo labai įdomu. Jau nuo penkerių žinojau, kad būsiu muzikantė arba policininkė.
