Kai gavau kvietimą vaidinti laidoje „Dviračio šou”, labai apsidžiaugiau. Šią žinią Gintarui pranešiau trumpąja žinute. Jaudinausi, kaip jis reaguos. Jam tai buvo netikėta, bet jis ištarė: „Jei nori, eik ir vaidink.”
Mano įkūnijami personažai „Dviračio šou” laidoje – Žilvino Grigaičio žmona Elle ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.
Nesunku vaidinti komiškus personažus. Gal todėl, kad ir mane lengva prajuokinti. Gintaras stebisi, kai aš per televizorių pamačiusi kokį nors juokingą siužetą kvatoju iki ašarų.
Savo kūno apimtims neteikiu per daug reikšmės, bet kartais kyla ūpas sulieknėti. Gintarui nepatinka, kai metu svorį, tada jis mane vadina žiežula.
„Tu iš veido visa iškritusi”, – sako jis.
Žinau, jog kai stipriai suplonėju, pasidarau nervinga. Į veidrodį pažiūriu, lyg ir patinku sau, bet kažkas ne taip.
Mudviem su Gintaru patinka skaniai pavalgyti. Tai malonumas. O ši ceremonija smagiausia dviese. Tad kai man į galvą šauna idėja sulieknėti, vyras būna nepatenkintas, sako, jog iš manęs tuoj liks tik akys ir ausys.
Lieknėjimo periodai nėra ilgalaikiai, nes myliu save, bet labai myliu ir savo vyrą. Negaliu atimti iš jo malonumo pakviesti mane kurs nors romantiškai pavakarieniauti.
Pastaraisiais metais mano krūvis buvo nemažas. Kai būdavo sunku, žiūrėdavau komedijas arba skaitydavau linksmesnes knygas.
Kur pabėgsi? Vaikų ir namų kerčių nepaliksi. Todėl išmokau rasti sielai tinkamos veiklos.
Iki draugystės su Gintaru gyvenau ramiau ir tylos buvo daugiau. Dabar tylos tenka paieškoti.
Gyvenimas gausioje šeimoje mane išmokė kantrybės, lioviausi teikti reikšmę smulkmenoms.
Jei kas nors prieš penkiolika metų būtų pasakęs, jog būsiu keturių vaikų mama ir laikysiu keturis namų kampus, būčiau pasakiusi, kad su tokiu krūviu niekada nesusidorosiu.
Paaiškėjo, jog daug ką sugebu. Bet dar daug ko man reikia išmokti.
Paprasčiau pradėjau žiūrėti į buitį. Anksčiau maniakiškai tvarkydavausi. Žinoma, ir dabar apšaukiu vaikus, kai palieka sujauktus kambarius ar nešvarius indus, bet tai manęs neišveda iš kantrybės.
Prisimenu minutes, kai imdavau savęs gailėti. Gintaro nėra, vaikai maži – vienas pradinukas, kitas šiek tiek vaikšto, trečias ropoja, o ketvirtas tik gimęs.
Ypač buvo baisu, kai trys mažieji susirgo rotavirusu: visi viduriavo ir vėmė. Maniau, jog pasaulio pabaiga atėjo. Arba kai visi vienu metu vėjaraupiais susirgo. Buvo kažkas sunkiai suvokiama.
Gintaras padėjo, kiek galėjo. Būdavo, kad pusę nakties verkiantį Marių ant rankų nešiodavo, kad tik aš pamiegočiau.
Prieš kelerius metus su Gintaru svajojome apie pagranduką. Ir jau buvome sutarę, kad būtų smagu turėti dar vieną vaikelį.
Bet neseniai šiuos planus sustabdžiau. Pasakiau: „Pažiūrėk, mūsų vaikai jau eina į mokyklą, o aš su tavimi galiu dažniau išvažiuoti į tolimesnę kelionę. Ar prisimeni, jog svajojome aplankyti Ameriką?”
Nutarėme, kad prasmingiau būtų daugiau laiko praleisti dviese. Šiemet dviese nuvykome į Ameriką. Netgi du kartus. Vaikai savarankiški, patys apsirengia, pavalgo.
Su Gintaru svajojame apie sodybą, bet vis tą mintį nuvejame tolyn. Kas važinės į tą sodybą? Vyro dažnai nėra, o aš nenorėčiau viena sėdėti sodyboje.
Kai vaikai užaugs, sukurs savo šeimas, tada mes su Gintaru, laukdami anūkų, parduosime namą ir įsikursime kur nors prie ežero.
Neišreiškiau savęs kaip aktorės. Bet, kaip dabar pasvarstau, juk viskas gerai pavyko. Turiu nuostabią šeimą. Todėl man užteks ir „Dviračio šou”.
Kalbėti apie didžiąją laimę nesiryšiu. Vaikai dar neužaugę. Norėčiau ištarti šiuos žodžius, bet bijau nubaidyti laimę.
Kai vaikai sukurs šeimas, kai vienas kitą vertins ir palaikys, tada žinosiu, jog atlikau savo misiją. Noriu, kad jie būtų geri žmonės.
Kokios norėčiau Kalėdų dovanos? Trokštu, kad visi artimieji būtų sveiki ir šeimoje vyrautų harmonija. Kiekvienais metais iškritus pirmajam sniegui sugalvoju keletą norų. Iki šiol viskas išsipildė.
