V.Jakutienės laiškas (kalba netaisyta, - Red.)
Nuoširdžiai galvojau,kad šios situacijos komentuoti man nebeteks. Apgailestaudama turiu pripažinti, kad klydau.
Visada maniau, kad žmogaus teisės, taip pat pagarba ir tolerancija yra esminės bendražmogiškosios vertybės, kurias kiekvienas save gerbiantis žmogus siekia ugdyti savyje ir puoselėti savo aplinkoje.
Visada maniau, kad patyčios, necenzūriniai žodžiai ir neapykantą kurstantis kalbėjimas yra nepriimtinas bet kuriam save gerbiančiam žmogui.
Visada maniau, kad teismai vykdo teisingumą.
Neįtikėtina, kaip kartais žmonės (neturiu omenyje jokio konkretaus asmens) iškreiptai suvokia realybę: teismai jiems atrodo savireklamos instrumentas, nepažįstamo žmogaus išvaizda – vienintelis kriterijus sprendžiantis apie jo asmenybę, sėkmingos šeimyninės patirties nebuvimas netrukdo viešai didaktikai pedagoginiais klausimais.
Ar gi ne keistas susirūpinimas plastinių operacijų įtaka nepilnamečiams, kai viešoji erdvė teršiama necenzūrine kalba prisotintomis patyčiomis? Kas galėtų paneigti, kad vieši neapykantą kurstantys pasisakymai daro kur kas didesnę žalą mažiausiems ir pažeidžiamiausiems mūsų visuomenės nariams? Būčiau dėkinga, jai toks asmuo, prieš kitą viešą patyčių pliūpsnį, pagalvotų ir apie mano mažamečius vaikus.
Antra vertus, ši istorija turi ir šviesiąją savo pusę. Cituoju (turiu omenyje konkretų asmenį): „Pirma - atsiprašau, nes patyčios yra vienareikšmiškai blogai šioje vietoje persistengiau“ - toks pakartotinis viešas atsiprašymas ir savo kaltės pripažinimas leidžia tikėtis, kad žmogus iš tiesų suprato klydęs.
Belieka palinkėti, kad išmokta pamoka liktų pamoka, nepaverčiant jos desperatiškomis pastangomis pateisinti tai, kas yra nepateisinama.
Artėjančių švenčių proga visiems, taip pat ir konkretiems asmenims, norėčiau palinkėti dvasinės harmonijos, vidinės pusiausvyros,pagarbos pirmiausiai sau, o taip pat ir visiems, esantiems aplinkui.
