Kad ir ką sako vienišos moterys, vien draugėmis artimo žmogaus vietos neužpildysi. Kaip žinoti, kad jis – tas tikrasis? Širdimi.
Šiandien gyvenu ir džiaugiuosi: myliu ir esu mylima, dukra auga nuostabi gražuolė ir protinguolė, šeima sveika, turiu mažytę puikią dar vieną dukterėčią! Kas gali būti geriau?
Mūsų šeimoje gyvuoja Kalėdų tradicija prie dovanų parašyti po laišką. Šiandien kaip tik juos rašiau. Kiekvieną pagiriame, pastebime, kaip jie pasikeitė, pasidžiaugiame sėkme. Dovanos – tik priedas prie tų laiškų.
Man reikia plakiklio, o sesei – elektrinio pieno putų plakiklio. Nespjauname į praktiškas dovanas. Sesers šeimoje – du vaikučiai, kurie labai mėgsta tą putotą pieną, tad kodėl gi jų nepamaloninti? Juk yra gausybė nuostabių dalykų, kuriuos įsigyti nekiltų ranka!
Štai prabangūs kvapai namams... Seilė tįsta, kaip norėčiau, tačiau pati neperku – juk visi skaičiuojame pinigus ir žinome, ko negalime sau leisti, kas nebūtina. Kai gauni tą daiktą dovanų, labai apsidžiaugi!
Per Kūčias būna jauku. Pernai nerimavau – pirmąsias Kalėdas sutikome be tėvelio... Bet kai visa šeima kartu, apima graži nuotaika: vaikai laksto, krykštauja, džiaugiasi dovanomis. Ir tas kalėdinių laiškų skaitymas be galo prasmingas.
Tradicijos man svarbios dėl vaikų. Noriu, kad mažieji jas justų, išlaikytų, vėliau puoselėtų patys. Esame nepraktikuojantys katalikai, tačiau laikomės tradicijų, nes jos susieja šeimą. Visos trys seserys esame slapta pakrikštytos Rumšiškėse, priėjusios pirmosios komunijos.
Tačiau Kalėdų vaikystėje nebūdavo, švęsdavome tik Naujuosius metus. Pamenu, kaip mano jaunėlė sesuo Vasarė buvo dvejų metų ir šampane mirkė rankas – jai buvo labai įdomūs tie burbuliukai, kylantys taurėje.
Vieni Naujieji metai buvo visai be sniego. Mums, kiemo vaikams, tuomet mano tėtis iš darbo parnešė daugybę maišų popierinių apskritimų – jie likdavo išmušus skylutes ant popierinių juostelių. Mūsų kiemas vienintelis buvo pilnas sniego!
Ilgus metus Kūčių vakarą rinkdavomės pas vyriausią seserį Neilą. Ji – mūsų šeimos židinio kurstytoja. Kai gimė jaunėlės vaikučiai, pradėjome rinktis jos šeimos name. Šiemet naujas kūdikėlis – vėl vyresnėlės namuose, tad Kūčių vakarienės susėsime pas ją.
Mūsų prie stalo būna daug. Tačiau ir šiemet Kūčių vakarienės vyksime dviese su dukterimi Juta, mano draugo prie stalo nebus. Sunku suderinti dviejų šeimų tradicijas. Juk negaliu nutraukti Lino šeimos tradicijų, kaip ir jis – manųjų įpročių.
Prie Kūčių stalo pasipasakojame, ką nuveikėme per praėjusius metus, pasidalijame laimėjimais, įspūdžiais. Tada suvokiame, kokie tie metai buvo turiningi, kiek daug visko nutiko.
Ką pasakysiu šiemet? Pasidžiaugsiu, kad šiemet sutikau gyvenimo draugą. Esu laiminga, kad turiu daug darbo, kad žmonės mane myli ir kviečia į savo šventes. Man gera, kad dukra sveika, o man galų gale praėjo nervinio rezginio uždegimas.
Mokydamasi mokykloje rašiau klasės dienoraštį. Savo dienoraštį rašiau labai priebėgomis. Net buvau jį pamiršusi, bet neseniai mama rado tą sąsiuvinį. Jame priklijuotas bilietas, kur buvome, aprašyta perskaityta knyga ar įklijuota nuotrauka su aprašymu. Vaizdų dienoraštis.
Mūsų – visų trijų seserų – dienoraščius nuo kūdikystės rašė mama. Vėliau juos įteikė mums. Ten – užrašai apie pirmą ir antrą žodį, džiaugsmus, rūpesčius, paaugliškų hormonų siautėjimą.
Tas storas sąsiuvinis man labai brangus. Dažnai gailiuosi, kad tokio nerašiau Jutai. Kita vertus, gal nereikia gilintis į tai, kas jau buvo. Senatvėje sėdėti ir skaityti tokias mintis, gailėtis prabėgusio laiko neverta.
Dienoraštį, manau, žmonės rašo tada, kai jiems liūdna. Kai šalia nėra draugo, kuriam gali išsipasakoti. Juk ne veltui sakoma, kad laimingi žmonės dienoraščių nerašo.