Kirilas – linksmų plaučių žmogus. Jis mėgsta telefonu atsiliepti įvairiomis užsienio kalbomis – „Slucham“ (išvertus iš lenkų k. – „klausau“), „Hallo“, „Good afternoon, sir“ (išvertus iš anglų k. – „labas“, „laba diena, pone“).
Tačiau režisūriniam darbui, pelniusiam tarptautinį pripažinimą, aktorius pasirinko nelinksmą pjesę.
Atradimo prizą jis gavo 2013-ųjų rudenį tarptautiniame Sankt Peterburgo festivalyje „Baltijskij dom“ parodęs Vilniaus mažajame teatre pastatytą Maksimo Gorkio pjesę „Motina (Vasa Železnova)“.
Šis spektaklis pasakoja apie meilę ir išdavystę, godumą ir šykštumą, neišsprendžiamus konfliktus, kurie virsta drama.
Spektaklyje nelengvą Liudmilos vaidmenį Kirilas paskyrė savo žmonai Gintarei, kuri scenoje turėjo atskleisti nelaimingos moters sielos gelmes.
Ar Gintarei tai pažįstamas jausmas gyvenime? Juk jos meilės istorija irgi paini.
Po beveik septynerių metų draugystės 2005-ųjų vasarą G.Latvėnaitė susituokė su žinomu aktoriumi Ramūnu Cicėnu, šeima susilaukė dviejų sūnų.
Bet praėjus penkeriems metams po jungtuvių G.Latvėnaitės ir R.Cicėno santuoka ėmė braškėti. Buvęs sutuoktinis susirado naują širdies draugę Rimantę Valiukaitę.
Gintarės žaizdos po išsiskyrimo taip pat greitai užgijo – Vilniaus mažojo teatro aktorius K.Glušajevas neslėpė šiltų jausmų savo kolegei.
Oficialiai skyrybų dokumentus G.Latvėnaitė ir R.Cicėnas susitvarkė tik 2012-ųjų rudenį.
Tačiau jau netrukus – 2013-ųjų kovą Gintarė su Kirilu į svarbią teatralams Auksinių kryžių įteikimo ceremoniją atvyko pasipuošę sutuoktuvių žiedais.
Tąkart Kirilas atskleidė, kad su Gintare susituokė neįprastą vestuvėms dieną – pirmadienį, o ceremonijoje dalyvavo tik poros artimieji.
– Kodėl tuokėtės slapčia?
Gintarė: Tai nebuvo padaryta slapčia, mūsų artimieji apie tai žinojo.
Kirilas: Mes tuokėmės Dievo akivaizdoje, tai – trečias asmuo, todėl vestuvės buvo viešos.
– Minėjote, kad Kalėdas švenčiate net du kartus. Kodėl?
Kirilas: Mano tėvai yra krikščionys ortodoksai (stačiatikiai).
– Kokio tikėjimo bažnyčioje judu tuokėtės?
Kirilas: Dangaus bažnyčioje. Manau, kalbant apie žmogų yra svarbūs tik keli biografijos faktai.
– Ar norite pasakyti, kad pakanka žinoti dvi datas – kada žmogus gimė ir kada mirė?
Kirilas: Manau, važiuodamas traukiniu žmogus neturėtų galvoti, kiek kilometrų liko iki kelionės tikslo. Reikia žiūrėti pro langą, kalbėtis su pakeleiviais – tai teikia džiaugsmo.
– O su Gintare susipažinote važiuodamas traukiniu?
Kirilas: Taip, vykdamas gyvenimo traukiniu.
– Ar esate laimingas, kad tapote aktoriumi?
Kirilas: Turėdamas tokią profesiją galiu gimti ir mirti tūkstantį kartų.
Gintarė: Nuo mažumės apie nieką kitą nesvajojau. Būdama scenoje esu atviresnė viskam, sakyčiau, iš tiesų gyvenu, o ne egzistuoju.
Gyvenime žmogus būna dažnai pilkas ir praeina pro šalį, daug ko nepastebėdamas.
Kirilas: Per repeticijas vyksta daug išpažinčių. Jei tai pasklistų už teatro ribų, atrodytų lyg paskalos.
O vaidindamas personažą galiu užsidėti kaukę. Mano mokytojas aktorius Andrius Žebrauskas yra sakęs: „Kur dar, jei ne teatre, galima su malonumu kentėti?“
Gintarė: Namie irgi būna visko, man atrodo, kad mes su Kirilu gyvename kaip visi žmonės.
Kirilas: Gerai išsimiegoti, skaniai pavalgyti, turėti gerą šeimos gydytoją, laiku pasikeisti žiemines padangas – šie rūpesčiai būdingi ir mums.
– Ar iš tokios patirties galima ką nors nulipdyti scenoje?
Kirilas: Būtent iš to viskas lipdoma. Kiekvieną dieną minioje prasilenkiame su tūkstančiais žmonių, iš jų kiekvienas galėtų tapti mums artimas ir svarbus.
Jei bandytume atidžiau pasižiūrėti į praeivį, vien jo nugara galėtų mums daug ką išduoti.
– Esate ne tik aktorius, bet ir režisierius. Galėjote sau skirti kokį nors vaidmenį ir spektaklyje „Motina“.
Kirilas: Mano kita misija. Sankt Peberburge per festivalį žiūrovai buvo užsidėję ausines – aš jiems tiesiogiai verčiau, kas vyksta scenoje.
– Kas lengviau – režisuoti, vaidinti ar versti?
Kirilas: Viskas lengva, svarbu, kad būtų įkvėpimas.
– Garsėjate skeptiškomis pažiūromis, kad teatre nieko nauja, daug kas atsibodę, kad ilgitės judėjimo ir atradimų.
Kirilas: Nelaikau savęs skeptiku, bet manau, kad tik jaunimas turi jėgų ieškoti. Judėjimą skatina nuolatinis smalsumas, noras tiek kūryboje, tiek gyvenime sužinoti ką nors nauja.
– Kodėl Gintarės kuriama Liudmila tokia baisi? Pagieža ir įsiūtis plūsta iš jos lūpų.
Kirilas: M.Gorkio Liudmila – šviesi, gyvybinga asmenybė, bet dėl tam tikrų aplinkybių ji pasidaro negailestinga. Jos elgesio mes nei smerkiame, nei juo žavimės.
Gintarė: Taip susiklostė aplinkybės, kad Liudmila įsimylėjo jaunuolį, kuris ją išdavė, o ji liko nėščia. Moterys, kurios priverstos pasirinkti abortą, manau, psichologiškai būna palūžusios.
– Ar po spektaklio aptariate, kas vyko scenoje? Ar teatras gyvena jūsų namuose?
Kirilas: Repeticijos vyksta kiaurą parą – nesvarbu, ar ilsiuosi, ar pramogauju, turėdamas tokią profesiją vis tiek galvoju apie darbą.
– Ar aktoriai lepinami dėmesiu? Ar jus atpažįsta gatvėje?
Gintarė: Retai būna, kad koks nors žiūrovas po spektaklio padėkotų: „Ačiū, patiko.“ Labai retai gaunu gėlių iš nepažįstamo žmogaus.
Dažniausiai pasveikina giminaičiai, o draugai dažniau galėtų įteikti gėlių. Aš dėl to netgi liūdžiu.
– Ar režisierius gauna kokią padėką?
Kirilas: Viską darau ne dėl dovanų ar padėkos, o dėl galimybės bendrauti su žiūrovais.
– Manau, kad kūryba teatre nėra šventesnis darbas nei kepti bandeles ar dirbti operacinėje. Ar klystu?
Kirilas: Ne, neklystate. Kita vertus, kūrybinis darbas teigiamai veikia organizmo ląsteles.
– O gal kaip tik griauna smegenų ląsteles, nes nuolat patiriate stresą, nervinę įtampą?
Gintarė: Jaudulys scenoje – normalus dalykas, jo nėra daug. Kurdama personažą dėlioju sluoksnį po sluoksnio, tai teikia daug gerų emocijų.
Kirilas: Kad scenoje įvyktų mažų džiaugsmų ir mažų stebuklų, reikia daug energijos. Kai tai įvyksta, viskas atsiperka.
– Ar kada nors teko scenoje užmiršti žodžius?
Gintarė: Kartais sveika užmiršti tekstą, tai gelbėja spektaklį nuo monotonijos. Netikėtumas pažadina, tada aktoriai atsibunda.
– Vyrai sulaukia teatre pensijos ir vis tiek gauna vaidmenų, o moterims aktorėms tai negalioja. Ar nebijote, kad būdama vyresnė nebegausite vaidmenų?
Gintarė: Esu sau pasakiusi – teatras skirtas jauniems žmonėms. Žinau, kad ateis laikas, kai man reikės pasitraukti nuo scenos.
Kirilas: Biologinis amžius neturi reikšmės. Žmogus gali būti įdomus teatre tol, kol jis sveiko proto, kol spindi jo akys, o tokių žmonių teatre sutinku kasdien, tai džiugina ir įkvepia.
– O ką veikiate laisvalaikiu? Ar turite kokių nors pomėgių?
Kirilas: Laiko lieka tik skaitymui ir filmų peržiūroms. Gyvename Vilniaus senamiestyje, tad daug kur su Gintare einame pėstute. Tai lyg ir atima laiko, bet kartu – ir pramoga.
