Sutažu (iš prancūzų k. žodžio „soutache” – spalvota pinta juostelė drabužiams puošti) dizainerė susižavėjo dar gyvendama Lietuvoje. Tuomet ji laukėsi pirmagimės dukters Vaivos, kuriai dabar aštuoneri metai.
Sutažo juostelės būna įvairių spalvų. Paprastai jos gaminamos iš natūralių medžiagų – šilko ir vilnos, taip pat iš sintetinio ir pusiau sintetinio pluošto – viskozės. Naudojamos ir metalo gijos iš sidabro, aukso.
K.Garškienė – viena kūrimo sutažo technika Lietuvoje pradininkių. Ji yra knygos „Sutažas. Papuošalai iš juostelių” bendraautorė, Auksarankių klubo konsultantė.
Savitą kūrybos braižą turinti moteris gamina vėrinius, pakabučius, auskarus, apyrankes, seges, segtukus, rankines, diržus ir vėduokles.
Papuošalus nuo vintažo iki modernaus stiliaus kuriančiai lietuvei patinka dirbiniai su pusbrangiais ir brangiaisiais akmenimis – ametistu, agatu ir kitais. Ne vieną papuošalą K.Garškienė sukūrė su perlais ir deimantais. Prabangiais dirbiniais dažniausiai puošiasi nuotakos, ištaigingų vakarėlių ar svarbių priėmimų viešnios.
Į Norvegiją Kristina išvyko kartu su inžinieriumi dirbančiu sutuoktiniu Tomu, kuris gavo viliojamą darbo pasiūlymą.
Tuomet jų dukrelei Vaivai buvo vos 8 mėnesiai, todėl ilgai nesvarsčiusi moteris susikrovė lagaminus.
„Norvegija turėjo būti trumpa mūsų šeimos stotelė, tačiau šioje šalyje gyvename jau aštuonerius metus. Planuojame grįžti į Lietuvą, tačiau tą kelionę vis atidėliojame”, – pasakojo lietuvė.
Šeimos planuose buvo ne ilgesnė nei pusės metų išvyka. Po jos jauna mama planavo ieškoti darbo pagal įgytą verslo administratoriaus specialybę.
Bet šeimos viešnagė užsitęsė. Vyrui Norvegijoje puikiai sekėsi, Kristina taip pat šioje šalyje jautėsi gerai, išmoko norvegų kalbą, pagimdė antrąją atžalą – sūnų Joną, kuriam dabar penkeri metai. Moteris labai didžiuojasi, kad jos kuriami papuošalai tapo paklausūs tarp vietos merginų ir moterų.
„Lietuvoje mano kūrybos gerbėjų ratas susibūrė dar tuomet, kai gyvenau Kaune. Per kelerius metus jis smarkiai išsiplėtė. Savo darbus pristatau internete ir keletą kartų per metus grįžusi į gimtinę. O kad pritraukčiau pirkėjų Norvegijoje, teko gerokai pasistengti”, – neslėpė K.Garškienė.
Norvegės ir lietuvės labai skirtingos. Ir ne tik todėl, kad norvegės už tą patį dirbinį gali skirti dvigubai ar net trigubai didesnę sumą nei mūsų tautietės.
Norvegėms ypač svarbi kokybė ir dirbinio originalumas. Jos turi išlavintą skonį, tačiau nėra tokios įnoringos ir reiklios kaip lietuvės.
„Norvegės papuošalus įprastai renkasi iš to, ką sukuriu ir pristatau. Joms arba patinka, arba ne. Indvidualių užsakymų sulaukiu retai.
Lietuvės dažniausiai prašo pagaminti papuošalą konkrečiai progai. Jis turi derėti prie drabužio.
Kad klientės liktų patenkintos, neretai dirbinius reikia tobulinti ar juose ką nors keisti. Kartais pirminis papuošalo variantas smarkiai skiriasi nuo galutinio. Ypač dažnai tai nutinka kuriant nuotakų aksesuarus”, – pasakojo dizainerė.
Dažniausiai K.Garškienei papuošalus tenka perdaryti tuomet, kai nuotakos pageidauti dideli ir blizgūs auskarai bei vėriniai visai netinka prie nėriniuotos arba blizgios vestuvinės suknelės. Tada dizainerė gamina kuklesnius papuošalus.