Argentinoje, Bolivijoje ir Čilėje vykstančiame Dakaro ralyje su šturmanu Andrejumi Rudnickiu važiuojantis B.Vanagas šiemet patyrė kur kas daugiau išbandymų nei pernai. Vyras smarkiai susižalojo ranką, gedo technika.
„Šis ralis bėga daug greičiau nei pernykštis, nespėju skaičiuoti dienų. Kiekvienas Dakaras – skirtingas. Praėjusiame teko daug kautis su pačiu sudėtingiausiu priešininku – savimi. Šiame daugiau darbo turime su technika“, – „Stiliui“ sakė B.Vanagas.
Vykdamas į pirmąjį Dakarą Benediktas manė, kad svarbus pirmasis finišas – reikia įrodyti, jog įveiksi trasą. Dabar lenktynininkui ne mažiau svarbu įrodyti, kad pirmasis finišas nebuvo atsitiktinumas.
Fiziškai Dakaras – be galo alinantis. Dvi savaitės pašėlusio tempo, aukštos temperatūros, miego trūkumas, fiziniai sunkumai.
„Didžiausias žmogaus priešas yra jo paties protas. Dakare sunkiausia dalis – psichologinė. Nuolat susidurdamas su iššūkiais ir nuovargiu nusiimi visus apsauginius kiautus ir galų gale lieki akistatoje su savimi“, – sakė B.Vanagas.
– Benediktai, kur semiatės stiprybės, kaip malšinate stresą?
– Stengiuosi įsiklausyti į save, tuomet mažesni ar didesni netikėtumai mažiau išmuša iš pusiausvyros. Reikia išmokti susikurti būseną, kuri padeda išjungti proto veiklą, ir leisti sprendimus priimti pasąmonei.
Ten užkoduota visa mūsų gyvenimiška patirtis. Pasąmonė greitesnė už mąstymą tūkstančius kartų. Manau, kad specialūs ritualai reikalingi psichologiškai silpnesniems žmonėms.
Stipresni šį gebėjimą jau turi.
O kas yra stresas? Tai, kas kam nors galėtų būti stresas, man gali būti visiškai normali būsena. Gyvenime juk viskas sąlygiška. Mano reakcija į visas sudėtingas situacijas prasideda nuo šypsenos.
Stresas – griaunantis jausmas. Aš už kūrybą – iššūkį priimu su pagarba. Viskas, ką sužinau, padaro mane vertingesnį. Visa kita – tik požiūris.
– Automobiliams neabejingi vyrai svajoja gyvenimą baigti Dakaro trasoje. Ar verta apie tai svajoti? Ar verta dėl šios svajonės parduoti, tarkime, šeimos namus?
– Manau, kad galima susirasti paprastesnių ir gerokai patogesnių gyvenimo baigties galimybių, jei jau apie tai kalbame.
Man atrodo, jog verta daryti viską, kad realizuotume savo svajones. Tai didžiausias tobulėjimo variklis. Neįmanomų dalykų nėra. Tačiau viskas turi savo kainą.
Sakydamas kainą, turiu mintyje ne tik piniginę išraišką. Išsiaiškinus savo prioritetus būtų aiškiau, ar dėl svajonės reikia parduoti šeimos namus. Matau nemažai žmonių, kurie sako, kad turi svajonių, tačiau patys nesupranta, jog viduje nėra pasiryžę sumokėti jų kainos. Svajokite atsakingai, nes svajonės pildosi!