Iliuzionistas iš voko ištraukia dailiai sulankstytą juostelę. Ją išvyniojus jo rankose atsiranda papūgėlė. Šį triuką M.Žmuidinavičius (pramogų pasaulyje prisistatantis Wizardo slapyvardžiu) pademonstravo „Lietuvos ryto” TV laidoje „Kitoks pokalbis”, rašo žurnalas „TV antena“.
„Jis gali persmeigti ar net perpjauti moterį, bet niekas jo už tai nenubaus. Priešingai – apipils aplodismentais”, – taip savo svečią pristatė laidos vedėja Aušra Kilkuvienė.
– Kaip tėvai žiūrėjo į jūsų pasirinkimą tapti iliuzionistu?
– Mane šis klausimas visada trikdo. Aš juk ne prostitutė, kad jiems turėtų būti gėda dėl to, ką darau. Į šią profesiją nuo pat pradžių žiūrėjau rimtai.
Mano tėvai nieko bendra su scena neturi, jie yra verslininkai. O aš studijavau filosofiją, psichologiją, domėjausi menu ir viskuo, kas susiję su burtais, magija, iliuzijos menu.
Labai geras vaikas nebuvau. Būdamas penkiolikos virtuvėje mokiausi spjaudyti ugnį. Paskui tėvai turėjo ją remontuoti. Neseniai repetuodamas naują triuką kambaryje padegiau kilimą. Tėvai į tai žiūri atlaidžiai – jie supranta, kad tai darbo procesas.
Vaikystėje tempdavau į namus įvairius gyvūnus, auginau vorą, papūgą, žuvytes, skorpioną, šimtakojį, katę, turiu bokserių veislės šunį. Mano tėvai prie visko pripratę.
Mama viename interviu neseniai sakė, kad vaikystėje neturėjo su manimi bėdų. Bet dabar tai prasidėjo.
– Ar reikėjo artimuosius įtikinėti, kad tai rimta ateities profesija, iš kurios galėsite pragyventi?
– Kai pasakiau, kad noriu būti iliuzionistas, dirbti pramogų versle, tėvai pasiūlė susirasti rimtesnę profesiją.
Tada įstojau į filosofiją ir tėvai pasakė: „Gal geriau būk iliuzionistas.” Visiems kažkodėl atrodo, kad filosofas tik sėdi po medžiu.
Vis dėlto studijų etapas buvo labai geras. Žinios padeda ir mago darbe. Norisi, kad pasirodymuose būtų šiek tiek intelektualumo.
Viskas, ką demonstruoju, yra tik rankų miklumas, o ne kokia nors mistika. Ne tik kunigai ir gydytojai jaučia pašaukimą. Tam, ką aš darau, irgi reikia pašaukimo.
Man patinka mano menas. Jame matau filosofinę prasmę. Kad ir kur dirbčiau – kavinėje, krikštynose, scenoje, visada stengiuosi padovanoti žmonėms mažytę šventę, kad visi pajustų tikrą vaikišką nuostabą.
– Kur išleidote pirmąjį honorarą?
– Tada uždirbau gal 80 litų, juos investavau į rekvizitą. Ir dabar didžiąją dalį savo atlygio investuoju į triukus, į sceninį kostiumą. Kartais net ir nesudėtingas triukas kainuoja daug.
– Atlikdamas naują triuką jaudinatės, kad jis nepavyks? Ar yra tikimybė sužeisti asistentę?
– Esu šiek tiek žinomas, atlikdamas triuką turiu išsaugoti savo vardą. Todėl jaučiu didelę psichologinę įtampą.
Sveikata rizikuoti yra kvaila. Visada gali kas nors nutikti, kai naudojamos ietys, ugnis. Tačiau mano asistentė Kristina manimi pasitiki. Jaučiuosi atsakingas už žmogų, su kuriuo dirbu. Didelių nesėkmių nėra nutikę. Aš visada turiu atsarginį planą – jeigu vienas triukas nepavyksta, greitai pakeičiu jį kitu arba apsimetu, kad viskas taip ir turėjo būti.
– Kiek kainuoja naujas triukas?
– Kai kurie kainuoja vos penkis JAV dolerius (apie 12 litų. – Red.). Yra ir tokių, kurie kainuoja 15 000 dolerių (apie 37 000 litų. – Red.).
Naują triuką sugalvojęs magas jį patentuoja, tačiau pakeitęs kelias detales gali sakyti, kad tai tavo triukas, nes, pavyzdžiui, naudojamos dėžės spalva yra kitokia.
Dažniausiai gavęs triuko brėžinius stengiuosi juos bent šiek tiek pakeisti, kad pasirodymas turėtų šiokį tokį mano potėpį.
Triukams, jų rekvizitui išleidžiu tūkstančius. Gavęs naują triuką jaučiuosi kaip vaikas Kalėdų rytą.
Pats mokymasis man yra labai malonus procesas. Nusipirkęs triuką gauni aprašymą, kartais ir patį rekvizitą.
Daug kur naudojamos specialios priemonės. Net paprasčiausia nosinaitė turi būti iš specialaus audinio, kad nesiglamžytų, gražiai atrodytų scenoje.
Tai akimirkos menas. Dėl 12 minučių programos aš valandą rengiuosi prieš pasirodymą ir dar valandą užtrunku, kol viską susitvarkau jam pasibaigus.
– Ar teko pasinaudoti rankų miklumu gyvenimiškose situacijose, pavyzdžiui, kur nors banke?
– Jeigu sugebi valdyti kitų dėmesį, įgudus galima nuveikti įdomių dalykų. Bet niekada nesu tuo naudojęsis dėl piktų tikslų. Net per egzaminus nenusirašinėju, nors man tai būtų lengva.
Iliuzionistų bendruomenė turi griežtus principus. Jų laikomasi nuo pirmųjų mokymosi žingsnių. Tai garbės kodeksas.
– Jūsų įvaizdis – gero berniuko. Bet mergaitės myli blogiukus?
– Džiaugiuosi šiuo savo gyvenimo etapu. Džiaugiuosi savo laisve, noriu dar pavaikščioti į vakarėlius, pasilinksminti. Esu užsiėmęs, netikčiau jokiems asmeniniams santykiams.
Ilgai turėjau draugę (su buvusia LNK orų pranešėja Karolina Liukaityte Mantas draugavo daugiau kaip 5 metus. – Red.). Vis dėlto ir dabar jaučiuosi gerai.
Man smagu su draugais, bet mėgstu ir vienatvę. Man jos labai reikia. Suprantu, kodėl visi didieji pasaulio magai yra vieniši.
Norėčiau dar keletą metų taip pagyventi, bet bijau prisišnekėti.
– Esate verkęs dėl moters?
– Taip, bet tai nebuvo ištikus krizei. Per skyrybas jaučiau palengvėjimą, nes iki to buvo eita ilgai. Jei atvirai, per kalėdinių renginių maratoną jaučiau didesnę įtampą nei skirdamasis su artimu žmogumi.
Sunkiausia, kai tave išmuša iš vėžių artimo žmogaus elgesys. Vėliau, jei tai kartojasi, apsišarvuoji, įgyji imunitetą.
Žmogus, kartą įsimylėjęs ir nudegęs sparnus, sunkiau iš naujo įsimyli. Galbūt dėl to dabar ir nenoriu tokių asmeninių santykių. Bijau, kad paskui negalėsiu įsimylėti, nors to labai norėčiau.
Su Karolina buvome labai jauni ir kupini tikėjimo. Supratau, ką reiškia turėti antrąją pusę, kai tave supranta iš pusės žodžio, kai žmogus tau gražus visoks.
Paskui pradėjome augti į skirtingas puses. Karolina man niekada nemelavo, mes buvome vienas kitam atviri.
– Ar neužgavo ambicijų, kad Karolina išėjo pas kitą, sukūrė šeimą su 18 metų vyresniu verslininku, pagimdė jam dukrą?
– Likimas taip sudėliojo, kad skyrybų periodas mane svaigino – atsirado tokių šaunių draugų, pasiūlymų, filmavimų, kelionių. Vienatvės nepajutau.
Neramu buvo tik dėl Karolinos sprendimų. Nežinojau, ar ji bus laiminga, nes jos gyvenime įvyko stiprių pokyčių.
Tai buvo gražus etapas, bet jis baigėsi. Moku padėti tašką ir žiūrėti į tai be sentimentų.
– Pastaruoju metu esate pastebimas su drauge Ieva. Kodėl ginatės, kad ji nėra jūsų mergina?
– Ji ne iš pramogų pasaulio. Į vakarėlius su manimi eina dėl to, kad nori būti kartu, ne dėl to, kad trokšta fotografuotis. Tikrai džiaugiuosi šiuo savo gyvenimo etapu vienas. Mano širdis yra laisva.
– Teko girdėti istoriją, kad jus sulaikė oro uoste, nes lagamine rado kaukolę.
– Buvau parengęs numerį „Svynio Todo” motyvais. Per pasirodymus naudodavau veidrodį, šukas, skalpelį, o pabaigoje atsirasdavo kaukolė.
Šį rekvizitą buvau supakavęs skrydžio krepšyje, turėjau vykti į Frankfurtą.
Kai oro uoste krepšį peršvietė, prišoko dvi darbuotojos ir garsiai paklausė: „Kam jums ta kaukolė reikalinga?” Visi žmonės staiga atsisuko į mane. O aš sutrikęs paaiškinau, kad tai tik teatro dekoracija. Iš tiesų ji yra plastikinė.
– Koks jūsų laimės receptas?
– Netikiu, kad toks egzistuoja. Laimė prasideda nuo to, kad kiekvieną mielą dieną gyveni taip, kaip iš tikrųjų norėtum, jausdamas pilnatvę.
Parengė Asta Buitkutė
