Neprofesionali aktorė filmo „Santa” laukia su jauduliu, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“. Jai labai rūpi, kaip jos vaidybą įvertins žiūrovai ir kino kritikai. Tačiau, paklausta, ar dar kartą liptų į tą pačią galerą, Sandra neabejodama linksi galva: „Taip, taip, taip!” „Santos” filmavimas – vienas gražiausių jos gyvenimo epizodų ir didžiulė patirtis.
Pagal išsilavinimą S.Daukšaitė-Petrulėnė – diplomuota anglų kalbos specialistė, filologinį išsilavinimą įgijusi Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Negana to, moters yra baigusi Europos Sąjungos politikos ir administravimo studijas Mykolo Romerio universitete.
Tariantis dėl pokalbio ji prasitaria: „Galėsiu kalbėtis tik po pamokų.”
– Po kokių pamokų? – nustebusi klausiu S.Daukšaitės-Petrulėnės.
– Dėstau anglų kalbą dviejose privačiose kompanijose: viena – danų, kita – Amerikos ir Lietuvos. Ten dirba žmonės, kurie nori tobulėti ir nepamiršti anglų kalbos, nors beveik visi puikiai kalba angliškai. Einant į pamokas rimtai pasirengti tenka man pačiai.
Tiesą sakant, pamokomis tų susitikimų nepavadinsi, tai labiau interaktyvusis pokalbių šou. Tad reikia ir pačiai būti nuolat pasirengusiai juos sudominti. Mes keičiamės informacija, nes visi jie labai įdomūs žmonės, suteikiantys man naujos patirties, atradimų.
– Turite dvi rimtas specialybes, tad kurių galų pasukote į aktorystę?
– Nemanau, kad aktorystė yra nerimta specialybė. Tai kur kas daugiau nei specialybė ar darbas. Aktorystė yra pašaukimas.
Žvelgdavau į talentingus aktorius kaip į mistines asmenybes, sugebančias transformuotis ir perduoti vienokią ar kitokią žinią per savo vaidmenis. Nuo pat vaikystės aktoriai man atrodė paslaptingi ir filosofiški žmonės, visiškai kitokie nei mes, paprastieji.
– Aktorystė nuo vaikystės buvo jūsų tyli svajonė?
– Ir tyli, ir garsi. Tai buvo mano didžiausia svajonė. Ir dabar, kai mane pavadina aktore Sandra Daukšaite, apima žodžiais nenusakomas jausmas. Tai gali suprasti tik tas žmogus, kurio svajonė išsipildė. Tai mano skrydis į kosmosą, nors ir labai bijau aukščio.
– Kai pirmąsyk jus pakvietė filmuotis seriale „Nekviesta meilė”, nors ir nebuvote profesionali aktorė, savimi nesuabejojote?
– Ir bijojau, ir abejojau. Neturėjau supratimo apie aktorystę, nežinojau, nei kaip tvirtinamas mikrofonas, nei kur žiūrėti, nei kaip kalbėti, nei kaip elgtis prieš kamerą.
O kai prabilau ir vėliau išgirdau savo balsą – ten buvau ne aš. Pamačiusi vaizdą išvis savimi pasibaisėjau. Atrodė, kad viskas labai blogai – nuo... iki...
– Kas nugalėjo – didžiulis noras, smalsumas ar užsispyrimas?
– Viskas kartu: ir smalsumas, ir didžiulis noras būti tarp tų svajonių žmonių – aktorių bei režisierių. Nebegalėjau sustoti. Ir tuomet pasipylė vaidmenys serialuose „Nekviesta meilė”, „Nemylimi”, „Pasmerkti”, „Moterys meluoja geriau”... Mane įtraukė kino magija. Tai mano narkotikas, esu nuo jo priklausoma.
– Ar turite aktorystės mokytoją, kurio vardą rašytumėte didžiąja raide?
– Dar mokydamasi mokykloje sutikau labai talentingą aktorių ir labai gerą žmogų Petrą Venslovą. Jis mane išmokė daugelio dalykų, pradedant nuo pirmųjų žingsnių į sceną. Kai mokiausi Kauno Vytauto Didžiojo universitete, jis mane pasikvietė į savo viešąją įstaigą „Petro projektai”. Ten ir prasidėjo mano aktorystės kelias.
Mes skaitėme poeziją, vedėme renginius. Buvo smagus metas. Ten gavau svarbių pamokų. P.Venslovas palydėjo mane iki didžiosios scenos. Gražūs ir šilti santykiai išliko iki šiol.
– Kaip į jūsų aktorystės aistrą reagavo vyras, su kuriuo, regis, esate kartu nuo mokyklos suolo?
– Aurimas nuo pat pradžių tai priėmė taip pat, kaip ir aš. Jis manė, kad kai žmogus randa savo pašaukimą, yra didžiulė laimė.
Taip, mes kartu nuo mokyklos suolo. Nuo tada jis žinojo apie šią mano aistrą. Jam smagu, kad jo žmonos svajonės pildosi. Jis ir pats prie to nemažai prisidėjo. Be jo pagalbos man būtų buvę sunku.
– Kol jūs filmuojatės, vyras augina dukrą?
– Stengiamės dalytis ir pareigomis, ir atsakomybe, kad dukra Elzė, kuriai dabar ketveri su puse, nejaustų jokių nepatogumų.
– Nors nuolat savimi abejojate, vis dėlto sutikote vaidinti Mariaus Ivaškevičiaus filme „Santa”...
– Kai nuėjau į aktorių atranką, nelabai žinojau, kas tai yra ir ką ten reikia daryti. Tiesiog klausiau režisieriaus ir dariau tai, ko jis pageidauja, nieko per daug nesitikėdama.
Ėjau išbandyti savęs ir galbūt įgyti patirties. O kai įveikiau pirmąjį etapą, atsirado didžiulis noras ten pakliūti. Kai perskaičiau scenarijų, jis man pasirodė labai įdomus.
– Scenarijuje buvo ir intymių scenų, ar jų neišsigandote?
– Visuomet yra scenų, kuriose nežinia ką reikės daryti, kaip tai įgyvendinti. Abejonės lydėjo ir prieš tai, ir net dabar, prieš premjerą. Tos scenos iš pradžių atrodė baugios. Galvojau, kaip reikės priartėti prie to žmogaus, nežinojau, ko pareikalaus režisierius, ką jis norės matyti.
Todėl prieš sutikdama filmuotis pasitariau su vyru – imtis ar ne šio darbo. Aptarėme, kad tos scenos yra rimčiau nei tik fizinis artumas. Nusprendėme, kad dėl tokių dalykų neverta atsisakyti rimto projekto.
– Ar neįsimylėjote savo partnerio 45 m. Tommio Korpelos, kuris Suomijoje yra geidžiamiausia kino žvaigždė?
– Vienas dalykas yra simpatija, kitas – įsimylėjimas. Mes susitikome ne linksmai leisti laiko, bet dirbti. Ir vienas, ir kitas žinojome, kad tą darbą reikia atlikti. Su Tommiu buvo labai įdomu, smagu ir malonu dirbti. Ir vienas, ir kitas turime šeimą ir jaučiame jai didžiulę atsakomybę. Suvokiame, kas mums svarbu.
– Išduokite kaip moteris – ar jūsų partneris iš tiesų toks žavus, kad suomės jam kariasi ant kaklo?
– Moterys, ateikite į kiną „Santa”, jūs išties pamatysite žavingą vyrą!
– Ar filmuojantis neteko patirti tų suomių pavydo?
– Ne, nes, matyt, jos nežinojo, kad mes filmuojame. Be to, pavydui nebuvo priežasčių. Vis dėlto galiu patvirtinti, kad Tommis Suomijoje yra tikrai populiarus žmogus.
– Filmavotės Laplandijoje, šaltyje, per poliarinę naktį. Ar tai buvo sunkus išbandymas?
– Pamenu, kaip visą dieną reikėjo važinėti rogėmis spiginant ne mažiau nei 20 laipsnių šalčiui. Nors buvau apklostyta kailiais ir girdoma arbata, vis tiek buvo labai šalta. Tačiau visus nepatogumus atpirko nepaprastas gamtos grožis. Šaltis apsunkino filmavimo sąlygas visai grupei.
– Turbūt liko ir labai gražių prisiminimų?
– Jų tikrai daug. Pats gražiausias – visas kūrybinis filmavimo procesas. Tai buvo labai smagus ir įdomus metas, kurį prisimenu su nostalgija. Juk tai mano pirmoji kino patirtis.
Žavesio pridėjo ir pati šalis – elniai, sniego pusnynai, Šiaurės pašvaistė, baltosios naktys, kalnai, tyras oras. Tai nepakartojama egzotika. Galėčiau pasakoti nesustodama.
– Ar jau matėte filmą?
– Mačiau, bet pačiai jį vertinti sunku. Didžiuojuosi, kad buvau šio kūrinio dalis. Tikiuosi, kad žiūrovai pajus visas mūsų emocijas ir išgyvenimus, kad visa tai jiems bus įdomu ir jaudinama.
– Tačiau premjeros bijote?
– Bandau džiaugtis premjeros laukimu, bet, prisipažinsiu, labai jaudinuosi. Pakeisti juk nieko nebegaliu, lieka sulaukti.
– Net jei ir bus kritiškų vertinimų, nuo kino nenusisuksite?
– Ne, jokiu būdu. Jei tik būtų galimybių, vaidinčiau nesustodama.
– Galbūt į filmo premjerą ketinate atsivesti ir savo dukrą?
– Manau, tam ji dar per maža. Premjeroje pasirodysiu su vyru Aurimu.
– Ar Elzė žino, kad filme jūs esate kito vaiko – Vinco, kurį vaidina Ovidijus Petravičius, motina? Ar jos neapėmė vaikiškas pavydas?
– Dar prieš filmavimą, kai bandžiau su Ovidijumi susidraugauti ir rasti bendrą kalbą, jis dažnai būdavo mūsų namuose, mes kartu vykdavome pramogauti, pietauti. Elzė visuomet įsiprašydavo kartu ir neleisdavo Ovidijui su manimi likti vienam. Ji pabrėždavo, kad tai „mano mama”. Tačiau dabar žiūrėdama nuotraukas ji smagiai rodo į Ovidijų ir prisimena, kur buvome kartu.
* * *
Karšta meilė šaltoje šalyje
Vieniša motina lietuvė Inga (S.Daukšaitė) nusprendžia išpildyti sūnaus Vinco (O.Petravičius) svajonę – nuvykti į Laplandiją ir susipažinti su Kalėdų Seneliu.
Juo dirbantis Jusi (T.Korpela), išvydęs Ingą, įsimyli. Užsimezgęs romanas nepaiso sienų ir blaško įsimylėjėlius tarp Lietuvos ir Suomijos.
Bet užklumpa nelaimė – sunkiai suserga Ingos sūnus. Suaugusieji turi sukaupti visas jėgas kovodami su liga.
Vincą bei jo motiną pamilęs Jusi randa kelią į mažo berniuko širdį ir pradeda pasakoti stebuklinę istoriją.
Jis nukelia Vincą į pasaką, kurioje Kalėdų Senelių divizija stoja į kovą už šviesą ir gėrį. O Vinco motina stengiasi įveikti tikro pasaulio grėsmes.
