Konkurso komisijos vertinimui buvo pateiktos 13 877 nuotraukos, iš kurių didžiausią įspūdį paliko ir aukščiausią pripažinimą pelnė kaunietės L.Ruškytės-Lukoševičienės darbas „Prieš“. Ši fotografija taip pat pripažinta geriausia tradicinės vestuvių fotografijos nominacijoje.
Nuotrauka, kurioje pro durų tarpą matyti vestuvėms besiruošianti nuotaka, buvo padaryta rugsėjį.
„Tai buvo labai gražios vestuvės. Ėjau į kambarį, kuriame jaunosios brolis jai padėjo užsidėti nuometą ir per plyšį pamačiau labai gražų vaizdelį. Jį ir nufotografavau, - kukliai pasakojo Lina. - Aš manau, kad šitas kadras išsiskyrė iš kitų savo jausmingumu. Ne tik apšvietimas ir atmosfera, bet ir patys jausmai čia spinduliuoja šilumą. Čia ir dabar išgyventi gyvenimiški nutikimai sukuria unikalų momento įspūdį.“
- Jau ne pirmą kartą jūsų nuotraukos laimi įvairiuose konkursuose. Išskirtinis jų bruožas – užsimerkusios moterys. Kaip manote, kodėl žmones žavi moterys užmerktomis akimis?
- Juokas ir ašaros – reakcija į tam tikrą veiksmą, todėl atsakymai čia labiau akivaizdūs. Tuo tarpu užmerktos akys – ramybės bei susikaupimo simbolis. Jose glūdi gili emocija, kuri nejučia jūsų mintis nuveda improvizacijų keliais apie galimas herojų istorijas, žadina norą tyrinėti šalia esančias detales. O intriga visada „ima viršų“, argi ne taip?
- Pernai laimėjote portreto kategorijoje. Šiemet pelnėte pirmą vietą vestuvinių nuotraukų kategorijoje ir net Metų fotografo apdovanojimą. Kaip jaučiatės sulaukusi tokio pripažinimo?
- Apdovanojimų vakarą keletą minučių praleidau absoliučiame transe. Dalyvauti konkurse siunčiant darbus yra viena, o sėdėti tarp užsienio fotografijos grandų ir išgirsti savo pavardę atėjus lemiamai minutei... Tai kažkas tokio, ką sunku apsakyti žodžiais.
Mūsų šalis nedidelė, todėl nuostabu turėti galimybę atstovauti Lietuvai.
- Ar gal galima padaryti puikias nuotraukas su vadinamosiomis „muilinėmis“?
- Fotografiją būtų galima palyginti su siuvimu. Pasiūti nuostabią suknelę galima ir rankomis su adata, ir su siuvimo mašina. Gerą rezultatą galima pasiekti abiem atvejais, tačiau jis priklausys nuo daugelio kintamųjų, pavyzdžiui, kas, ką ir kodėl pasirinks, kiek laiko bei energijos įdės, kad išgautų siekiamą rezultatą.
- Iš kur semiatės kūrybinių idėjų?
- Reikia pamatyti fotografuojamą žmogų. Kartais pažinimui prireikia kelių fotosesijų, kartais užtenka kelių valandų.
Kūrybinės idėjos atkeliauja kartu su nuotaika, prisiminimais apie įsimintinus kraštovaizdžius ar architektūros objektus, knygų siužetus arba tiesiog citatas.
- Ar fotografas gali paversti bet kurio žmogaus atvaizdą menu? Ar pasitaiko jūsų darbe tokių situacijų, kai kad ir kiek besistengtumėte, žmogus vis skundžiasi, jog „negražiai išėjo“?
- Fotografas negali paversti visų atvaizdų menu vien dėl to, kad kartais žmonės moka ne už meną.
Kad ir kaip ten būtų, jeigu žmogus sau atrodo negražus, tai reiškia, kad fotografui teks daugiau padirbėti stengiantis įrodyti, kad grožio suvokimas yra subjektyvus ir jį visi vertina skirtingai.
Labai dažnai susiduriu su „negražios nosies“ fenomenu, kuri „brokuota“ atrodo tik pačiam savininkui. Žinoma, jeigu nepavyksta įtikinti, kad viskas gražu ir gerai, kompromisu tampa kompiuterinės redagavimo programos: „Darom dirbtinas korekcijas, ar nedarom?“
- Žmogus foto objektyve ir žmogus jūsų akimis: ar šie vaizdai skiriasi?
- Net labai. Žmogaus veikla, išorė, jo daiktai nuotraukose – visa tai atskleidžia tik dalinį herojaus portretą, nes visuomet bus ir ta dalis, kurios mes nematome ar net negalime parodyti.
Kiek besiginčytų fotomenininkai, kad fotografijose jie atskleidžia žmogaus natūrą, manau, kad vis tiek kiekvienas žmogus į fotografijas ir į jų herojų žiūrės per savą prizmę ir reflektuodamas su asmenine patirtimi bei išgyvenimais, nebūtinai padarys vienodas išvadas.
- Kokiu tikslu pradėjote studijuoti fotografijos terapiją?
- Fotografijos terapija mane sudomino kaip fotografijos meno ir psichologijos derinys. Aš mėgstu analizuoti žmones, visada stebiu jų kūno kalbos siunčiamus signalus, nes nenoriu per daug lįsti į asmeninę erdvę. Jeigu randu su žmogumi sąlyčio taškus jausminiu lygiu, tai labai palengvina mano, kaip fotografės darbą. Ir tuo pačiu aš visada džiaugiuosi, jei galiu kažkam patarti ar kažką motyvuoti. Dalinimasis patirtimi ar tiesiog mintimis mane užveda ir pripildo teigiamų jausmų. Tikiu, kad pasaulį piešiame mes patys savo mintimis, svajonėmis ir jausmais, o fotografija – vienas iš būdų, padedantis atspindėti mūsų vidinį pasaulį.
- Kokius žmonės jums įdomiausia fotografuoti?
- Fotografuoju jau 13 metų ir galiu drąsiai sakyti, kad mano fotografuojami žmonės yra skirtingi. Su visais įdomu dirbti, tačiau man įdomiausia fotografuoti dvi kategorijas žmonių: tuos, kurie galvoja, kad jie nefotogeniški ir tuos, kuriems nerūpi, kaip jie atrodo, bet svarbu, ką jie veikia.
- Kas jums svarbiau: estetinė ar meninė išraiška?
- Estetinę išraišką visada iškeliu aukščiau meninės dėl vienos labai elementarios priežasties – žmogiškojo faktoriaus. Turiu asmeniniame archyve nuotraukų, kurios tikrai sulauktų didelio dėmesio dėl meninės išraiškos, tačiau aš jų nepublikuosiu, nes jos yra emociškai labai sunkios ir manau, kad tų nuotraukų herojai nenorėtų, kad šios labai intymios emocijos būtų eskaluojamos viešai. Aš jiems dėkinga už tai, kad parodė man tokias stiprias emocijas, ir dėl to paties dėkingumo nenorėčiau jų „apnuoginti“ visam pasauliui. Tiesiog jaučiuosi atsakinga už tai, ką publikuoju.
- Fotografavimas pagal užsakymą konkrečiam žmogui yra darbas ar kūryba? Kiek yra vietos improvizacijai?
- Viskas priklauso ir nuo kliento, ir nuo užduoties specifikos. Jeigu pavyksta, stengiuosi, kad mane suptų tie klientai, kurie pasikliauna improvizacija. Reikia žinoti, kaip prie kiekvieno žmogaus prieiti. Norint, kad klientai nesivaržytų ir pasitikėtų tavimi, dažnai tenka pačiai parodyti iniciatyvą. Kai sukuri ryšį, žmonės tampa atviresni ir pasikliauna tavo patarimais.
- Kurie fotografai jus žavi, įkvepia?
- Dažniausiai mane žavi ne konkretūs fotografai, bet atskiri jų darbai, todėl labai dažnai neatsimenu konkrečių pavardžių. Darreną Moore'ą galėčiau išskirti kaip absoliučios ramybės ir jaukios taisyklingos grafikos fotomeninką. Jo darbai mane žavi paslaptinga tyla. Negaliu nepaminėti ir Romualdo Požerskio. Jo fotoreportažai mane sujudino jau nuo vaikystės, kurdama dokumentiką vis prisimenu jo pagauto įvykio pojūtį.
- Ar tėvai, artimieji niekada nesiūlė susirasti „rimtesnės“ profesijos?
- Profesiją turiu – esu architektė. Tačiau ilgainiui supratau, kad samdinės darbas ne mano charakteriui, o būti gera vadove, žmona ir mama vienu metu, nebūtų pavykę dėl mano darboholizmo. Kadangi tuo metu jau turėjau šeimą ir nenorėjau jos atsisakyti, nusprendžiau savo darbu paversti hobį, kuris ilgainiui tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.
O tėvai niekada nesakė, kad fotografės darbas prastesnis ar „pigesnis“, nei architektės. Tiesiog visada palaikė ir džiaugėsi, kad man sekasi daryti tai, kas patinka.
- Ką patartumėte jauniesiems fotografams?
- Nereikia stengtis nuo pradžios specializuotis konkrečiam žanre, reikia išbandyti viską, ir tai, kas svetima, savaime „atsisijos“.