Jau išaugę iš vaikiško amžiaus Kirdeikiai susitikę gali pliurpti ištisas valandas. Juos sieja įvairūs projektai, kelionės, tačiau susitikę vakarėlyje gali pamiršti aplinkinius.
„Jei kompanijoje yra brolis – niekam neatiduodu jo kaip pašnekovo“, – patikino Kotryna.
– Kas jūsų šeimoje yra autoritetas?
Kotryna: Dievinau dabar jau šviesaus atminimo senelį, o jis – mane. Pamenu, jis skusdavosi barzdą ant avilio pasidėjęs muilo putų pilną dubenį ir pasakodavo istorijas. Pasiilgstu jo.
Šarūnas: O man autoritetas – močiutė. Tėvas viską leisdavo – labai šiandien tai vertinu, esu dėkingas motinai, kuri savo griežtesniu būdu padėjo suformuoti mano charakterį.
– Kokias vertybes jums įskiepijo tėvai?
Šarūnas: Buvome auklėjami taip, kad viską darytume su užsidegimu, neverkšlentume dėl smulkmenų ir nesigirtume.
Kotryna: Tėvai mus mokė atjautos. Jie patys, jei kam prireikdavo pagalbos, visuomet padėdavo.
– Kokie jūsų santykiai buvo vaikystėje: pykdavotės ar buvote geriausi draugai?
Kotryna: Niekada turbūt ir nesužinosiu, ką reiškia, kai brolis skriaudžia seserį. Mes išdykaudavome, tačiau draugiškai. Šarūnas vaikystėje mažai šypsodavosi – aš taip norėdavau jį prajuokinti.
Šarūnas: Būdavo visko, bet sesuo mane visuomet labai mylėjo. Užtardavo prieš tėvus, mokė įvairių dalykų. Pavyzdžiui, kaip gražiai, su intonacija skaityti tekstą ar angliškai ištarti žodį „girl“ (išvertus iš anglų k. – mergaitė). Išmokė net meluoti taip, kad kiti nesuprastų. (Šypsosi.)
– Kuris kurį auklėjate?
Kotryna: Nenusileidžiu, tačiau šiandien brolio tikrai klausau. Svarbi jo nuomonė, Šarūnas man yra lyg siena.
Šarūnas: Anksčiau sesuo mane vis auklėdavo. Dabar jaučiuosi iš tos priespaudos išsivadavęs – pagaliau! (Juokiasi.)
– Kuo svajojote būti užaugę?
Kotryna: Mokytoja. (Šypsosi.)
Šarūnas: Norėjau būti privatus detektyvas, kaip filmuose. Vėliau svajojau, kad dirbsiu su kompiuterine grafika, būsiu programuotojas.
– Kokius žaidimus kartu žaisdavote?
Šarūnas: Labiausiai įsiminė vaikystėje rengti spektakliai. Juos rodydavome kaime seneliams ir kaimynams. Vaidindavome filmų personažus, įkūnydavome veiksmo scenas. Bet buvo ir keistų sumanymų, pavyzdžiui, ieškodavome zombių mėtydami peilį žemę. (Juokiasi.) Dar iki šiol turiu randą ant kojos.
Kotryna: Mėgome strateginius, orientacinius žaidimus. „Kobra“, „Mafija“ – smagiausi.
– Kaip skirstydavotės pareigas? Kam tekdavo eiti ko nors kaulyti iš tėvų, o kam – plauti indus?
Šarūnas: Kažkaip pasidalindavome. Jausdavome, kad jei vienas, pavyzdžiui, išvalo koridorių, svetainę turi tvarkyti kitas.
Kotryna: Mes visuomet susitardavome. Buvome komanda.
– Esate dėl ko nors kartu susimokę?
Šarūnas: Vasarą atostogaudami kaime vieną naktį paslapčia pasprukome pas draugus. Grįždami namo pamatėme, kaip lange užsidegė šviesa. Supratome, kad atsikėlė senelis ir nerado mūsų lovose. Nusprendžiau apsimesti, kad man pasidarė bloga ir išėjau į lauko tualetą, o sesė turėjo suvaidinti, jog išėjo manęs į lauką ieškoti. Tiksliai nebeprisimenu, kaip viskas baigėsi, tačiau šis planas, rodos, nepavyko, nors Kotryna sako, kad pavyko. (Juokiasi.)
– Prisiminkite kokį nors smagų vaikystės nuotykį.
Šarūnas: Su siaubu prisimenu, kaip sudaužiau naujutėlį „Sony“ televizorių, kurį tėvai nupirko sesei. Tiesiog nevėkšliškai bandžiau ištraukti vaizdajuosčių grotuvo laidą, ir televizorius nukrito. Kaip šiandien pamenu – visą dieną jaučiausi tarsi pragare. Pagautas nusikaltimo vietoje dar bandžiau vaidinti nustebusį, bet buvo taip baisu ir taip gėda!
Kol balsas dar nebuvo mutavęs, už sesę atsakinėdavau į namų telefono skambučius ir apsimetęs Kotryna bernams, kurie jai skambindavo, kalbėdavau visokias nesąmones. (Juokiasi.)
Kotryna: (Piktdžiugiškai pasižiūri į Šarūną.) Matau, kad man dar reikės tau ką nors iškrėsti!
– Ką labiausiai vertinate, kas labiausiai nervina?
Šarūnas: Labiausiai vertinu Kotrynos stiliaus pojūtį, tai, kad didelė optimistė. Tik galėtų mažiau kreipti dėmesio į tai, ką mano aplinkiniai.
Kotryna: Vertinu brolio kūrybiškumą, gebėjimą išlaikyti vidinę ramybę ir perteikti ją kitiems. Nežinau, kiek jam tai kainuoja, bet lenkiu galvą. Šarūnas – labai geras žmogus. Kartais net per daug.
– Jei reikėtų per daug negalvojant nupirkti vienas kitam dovaną – kas tai būtų?
Šarūnas: Animacinių filmų režisieriaus Hayao Miyazaki kompaktinis diskas arba naujas mobilusis telefonas – sesei su jais vis nesiseka.
Kotryna: Dovanočiau šokių batelius, kepurę arba kvepalus.
– Visuomet puikiai sutariate. Ar dėl ko nors pykstatės?
Šarūnas: Kad ne. Galbūt paauglystėje apsistumdydavome dėl to, kad namuose turėjome per mažai asmeninės erdvės ar imdavome vienas kito daiktus, kuriuos vėliau grąžindavome apgadintus. Tačiau visa tai – smulkmenos.
Kotryna: Turėjau įprotį viską valgyti po pusę. Kai kada nugvelbdavau net brolio į šaldytuvą pasidėtą sumuštinį ar sūrelį – jis baisiai pykdavo, kad viskas apgraužta. (Juokiasi.)
– Jei vis dėlto susiginčijate, kieno žodis dažniausiai būna paskutinis?
Kotryna: Ginčus sprendžiame kalbėdamiesi, svarbiausia rasti kompromisą.
Šarūnas: Mėgstame harmoniją, todėl ginčas, kaip bendravimo forma, mums nėra įprastas. Jei pabosta diskutuoti, tiesiog prisiverčiame priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Vien tam, kad nebereiktų veltis į konfliktus. Kartais tai išvargina, todėl, patikėkite, mums reikėjo laiko išmokti priimti sprendimus.
