Keletą metų G.Balandytės nebuvo scenoje.
„Buvau susitaikiusi su mintimi, kad mano kūrybinis gyvenimas jau baigėsi. Buvau atsisveikinusi su teatru ir maniau, kad į sceną daugiau neišeisiu. Tik po paskutinio spektaklio premjeros aiškiai suvokiau, kodėl jaučiausi nelaiminga.
Maniau, kad pagyvenę aktoriai niekam nereikalingi, nes dabar teatre, kaip ir gyvenime, aukštinama jaunystė. Nors ir jaučiau, kad galėčiau toliau eiti kūrybos keliu“, – prisipažino Gražina.
Tačiau pernai aktorė į sceną grįžo su trenksmu. Pjesė „Mūsų brangioji Pamela“, kurioje jai teko pagrindinis Pamelos Kronki vaidmuo, jau tapo humoro hitu.
Publika iki šiol negali atsigėrėti naujame spektaklyje vaidinančios G.Balandytės žavesiu ir talentu apie skaudžius dalykus kalbėti su nuoširdžia šypsena.
O pati daugiau nei šimtą kine, teatre ir televizijoje personažų sukūrusi aktorė vaizdingai sako, jog šis lyg dovana iš dangaus nukritęs vaidmuo, ją prikėlė gyvenimui, ištraukė iš nebūties ir pelenų. Ji vėl įsisuko į repeticijas, vaidybą, vėl mėgaujasi didžiausiu aktoriaus darbo ir talento vertinimu – žiūrovų ovacijomis.
– Gerbiama Gražina, nepaisant solidaus jūsų amžiaus, vis dar gyvenate pašėlusiu ritmu ir atrodote pavydėtinai energinga. Iš kur ta stiprybė?
– Tai – didžiausia laimė žmogui. Patikėkite – gyvenimas užsidarius namuose tarp keturių sienų ir nuolat filosofiškai mąstyti apie liūdnus dalykus, nepriduoda optimizmo. Aišku, ir neprailgina gyvenimo. Esu labai laiminga, kad buvau prisiminta, pakviesta į spektaklį ir prikelta gyventi.
Neslėpsiu – pernai eidama į repeticijas maniau, jog neišlaikysiu tokio tempo, nes sukurti vaidmenį reikėjo per gana trumpą laiką. Tačiau jėgos užplūdo atsidūrus kūrybinėje erdvėje, kurioje nuo pirmos dienos pasijutau puikiai.
Padėjo ir kūrybinė draugija, režisierius Algirdas Latėnas, kuris yra savo profesijos meistras. Ligi šiol esu jam ir Kauno nacionalinio dramos teatro generaliniam direktoriui Egidijui Stancikui dėkinga už tai, kad man leido iš naujo sužydėti, o ne sunykti.
– Scenoje esate nuo pat vaikystės, tačiau vis dar teigiate, jog teatras – didelis išbandymas?
– Labai didelis išbandymas, ypač aktoriaus savimeilės. Imdamasis naujo vaidmens aktorius viską pradeda nuo tarsi nuo nulio: repeticijos, premjera, pakylėjimo džiaugsmas, žinoma, jeigu ji pasiekiamas, begalinis nuovargis. Po to vienas vienintelis klausimas: kas toliau?
Esi priverstas galvoti: ar dar kartą sėkmė atskris į rankas? Ir taip visą laiką. Vėl norisi gauti naują vaidmenį, eiti į sceną. Tai – lyg vartai į rojų.
– Vaidindama senučiukę Pamelą scenoje praleidžiate tris valandas. Tikriausiai vaidmuo išsunkia daug jėgų, tačiau žiūrint į jus iki nusileidžiant uždangai atrodote lyg skraidytumėte ant sparnų.
– Pasirodo, žmogui yra duota daug galimybių, kurios neišnaudojamos. Pačiai nuostabu suprasti, ką gali kūrybinės euforijos ir džiaugsmo apimtas žmogus. Be to, įkvepia ir mano herojės vidinė šviesa, optimizmas, gyvenimo vertybės. Mano įkūnytai Pamelai nereikia dešimties Dievo įsakymų, jai svarbiausia – meilė.
– O kas jums yra meilė?
– Meilė – vienintelis dalykas gyvenime, iš kurio viskas išauga, išplaukia, išsilieja, iškyla.
Daugiau skaitykite antradienio žurnale „Stilius".
