Nepritampa ji ir gimtinėje. Praeivių žvilgsnius prikaustančios didelės žalios Karinos akys netinka europietiškai mados rinkai, kur nemažai modelių panašūs it du vandens lašai. Todėl raseiniškė dažniausiai sulaukia pasiūlymų iš Azijoje dirbančių modelių agentūrų, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Šlovę atnešė knyga
Pasaulis apie Kariną sužinojo prieš dvejus metus, kai buvo išleistas amerikiečių rašytojos Tonyos Hurley romanas „Šventoji“ („The Blessed“). Knygos viršelį papuošė ne kas kitas, o K.Arlauskaitė.
Pasirodžius knygai prasidėjo masinė psichozė – romano gerbėjai iš JAV ir Pietų Amerikos žemyno valstybių pradėjo statyti altorėlius su K.Arlauskaitės nuotraukomis, gaminami įvairiausi suvenyrai su jos atvaizdu ir puošiami kepiniai.
Šiandien Karina vis rečiau sulaukia romano gerbėjų laiškų ir tuo džiaugiasi. Raseiniškės kelias į mados pasaulį – ilgas ir duobėtas, tad ji nenorėtų būti siejama tik su knygos personažu.
Vengia pažinčių su turtingais, pagyvenusiais vyrais
Pirmuosius žingsnius mados pasaulyje Karina bandė žengti mokydamasi septintoje klasėje. Tuomet ji nuėjo į modelių atranką Raseiniuose. Svarbią akimirką šalia nedrąsios paauglės stovėjo jos teta, specialiai dėl modelių atrankos atvykusi iš Vilniaus.
Per atranką K.Arlauskaitei buvo pasakyta, kad ji dar pernelyg jauna, – veidas ir figūra dar buvo vaikiški. Pirmąsyk prieš fotografo kamerą Karina atsistojo būdama penkiolikos. Po dvejų metų raseiniškė sulaukė pasiūlymo padirbėti Kinijoje. Jos artimųjų ši idėja visai nesužavėjo.
„Buvo daug ašarų. Visaip juos kalbinau, bet niekaip nepavyko. Išvadino mane ir gražiai, ir negražiai, sakė, kad nesąmones ketinu daryti. Šiaip ne taip, padedant tetai, pavyko išprašyti.
Prisimenu, kai išėjo pirmasis žurnalas su mano nuotraukomis, parodžiau jį tėčiui. Jis pasižiūrėjo, užvertė ir padėjo. Paskui jį radau automobilyje – slapčia jis vis dėlto didžiavosi, rodė žurnalą draugams“, – juokėsi K.Arlauskaitė.
Mergina supranta, kad visi šie kivirčai dėl modelio darbo tik iš meilės. Karinos motina jau senokai mirusi, tad tėvas ją ypač saugo. Vėliau pamatęs, kad Karina elgiasi atsakingai, susitaikė su jos troškimu dirbti modeliu ir palaiko ją kiek tik gali.
Karinos artimieji – ne vieninteliai žmonės, kuriems neramu dėl merginos darbo. Ilgai trunkančios kelionės į egzotiškus kraštus tampa tikru išbandymu Karinos ir jos mylimojo santykiams.
„Būna sunku, bet ištveriame. Kartais nelabai susišnekame, nes pasitikėjimo vienas kitu pritrūksta. Mano draugas puikiai supranta, kokioje aplinkoje aš būnu. Suprantu jo pavydą, nes jam visada papasakoju, kaip per išvykas pagyvenę vyriškiai siūlo permiegoti už šampano taurę“, – pasakojo Karina.
Modelis patikino, kad su tokiais vyrais ji nė nesikalba. Pasak Karinos, jai darosi koktu vien nuo minties, kad vyresnio amžiaus vyriškiai eina į naktinius klubus ieškoti jaunų, jiems į dukras tinkančių merginų.
Stebina tautiečių neatsakingumas
Apskritai kalbant su Karina stebina jos amžiaus žmonėms nebūdingas suvokimas, ko ji nori iš gyvenimo, moralės normų laikymasis. Dar ji retas svečias vakarėliuose. K.Arlauskaitė patikino, kad juose apsilanko tik tada, kai turi laisvo laiko ir kai kartu eina draugai.
„Žinau, kad yra tokių žmonių, kurie ištrūksta iš tėvų globos ir daro, ką nori. Būna, kad kai sutinku kitų lietuvių, net gėda pristatyti draugams jas kaip lietuves. Baisu, ką jos daro.
Atrodo, stengiesi su lietuvėmis susibendrauti, palaikyti ryšį, bet nelimpa nors tu ką! Neturiu apie ką kalbėtis su merginomis, kurioms rūpi tik vaikinai, svaigalai ir vakarėliai“, – liūdnai šyptelėjo Karina.
Iš šalies gali atrodyti, kad modelio darbas – grynas malonumas. Galimybė pakeliauti ir užsidirbti pinigų staipantis prieš kameras yra daugumos merginų svajonė. Vis dėlto ilgas valandas trunkančios fotosesijos, storžieviški fotografai, šiurkštūs užsakovai apsunkina netgi patį maloniausią darbą.
„Sunkiausia, kalbant apie Azijos rinką, fotografuotis katalogams. Jautiesi bejėgis po to, kai per 10 ar 12 valandų pakeiti daugiau nei 300 drabužių.
Tu net nenusirengi drabužių – nuo tavęs juos nuplėšia ir greitai apvelka kitus. Pagalbininkai tik kiša adatėles į rūbą, o tu džiaugiesi, jei jos į tave neįsminga.
Kitą dieną vėl keliesi 5 valandą ryto ir toliau dirbi nesiskųsdama“, – pasakojo modelis.
Anot Karinos, už fotosesijas taivaniečių drabužių katalogams bjauriau tik patys fotosesijų užsakovai. Nors šiaip Taivano gyventojai itin malonūs ir paslaugūs, mados pasaulis čia negailestingas.
„Modelis užsakovams yra daiktas. Vienai mano draugei klientai pasakė, kad ji stora, tad per savaitę ir taip labai liekna mergina turėjo numesti svorio.
Po tokių pasakymų apie svorį atsiranda rimtų problemų. Ypač jeigu užsakovas taip pasako apie keturiolikos ar penkiolikos metų merginą. Kaip tam vaikui reaguoti? Esu įsitikinusi, kad dėl to ir prasideda įvairūs mitybos sutrikimai“, – kalbėjo Karina.
Azijoje jaučiasi lyg įžymybė
Dvasinės stiprybės modeliams prireikia ne tik atlaikant užsakovų kritiką. Dirbti modeliais į svetimus kraštus dažniausiai iškeliauja itin jaunos merginos. Keliems mėnesiams atskirtos nuo namų jos turi išmokti gyventi vienos, atsispirti įvairioms pagundoms.
Pirmą kartą į Kiniją K.Arlauskaitė išvyko būdama 17 metų. Mergina neslepia, kad iš pradžių ją ištiko kultūrinis šokas – didelis miestas, nenutrūkstantys transporto srautai, milijonai gyventojų, nesuprantama kalba ir rašmenys. Ilgainiui ji susitvarkė: reikiamą adresą ar žodį per „Google“ vertėją išsiversdavo į hieroglifus ir juos parodydavo klausdama kelio.
Toli gražu ne visiems modeliams pavyksta taip puikiai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių. Pavyzdžiui, Taibėjuje Karina susipažino su palūžusia penkiolikamete lietuve. Mergina visą laiką verkė, nes ilgėjosi namų, nenorėjo būti Azijoje. Ji jautėsi taip blogai, kad susirgo depresija, pradėjo akivaizdžiai kristi svoris.
„Teko ją nuolat guosti. Tačiau juk ir man pačiai reikėjo kažkaip prisitaikyti prie esamos padėties, o tokie prislėgti žmonės tiesiog tempia žemyn“, – prisimena K.Arlauskaitė.
Vis dėlto net po sunkiausių kelionių ir išbandymų Karina stengiasi prisiminti tik gražiausias akimirkas: draugiškus aplinkinius, turistines išvykas, bičiuliškus pokalbius su kolegėmis.
„Ką jau kalbėti apie vietos gyventojų dėmesį. Taivane žmonės elgėsi kultūringai, o Kinijoje vietiniai išsitraukdavo telefonus, prieidavo ir fotografuodavo tiesiog gatvėje. Kartais net pamiršdavo fotoaparato garsą išjungti.
Azijoje ne mano nestandartinė išvaizda, o europietiškas gymis traukė dėmesį. Kiekvienas europietis, kiekvienas šviesaus gymio žmogus azijiečiams yra kažkas nepaprasta“, – juokėsi Karina.
