Kandidatams teko ne tik užpildyti anketą ir atsakyti į klausimus, kodėl veržiasi į Sibiro ekspediciją, bet ir išlaikyti nelengvą fizinį testą – dviejų dienų 48 km žygį per Lietuvą su nemaža kuprine.
Šiemet norintieji dalyvauti ekspedicijoje pirmiauia turėjo užpildyti anketą. Sulaukta per 700 kandidatų. Iš jų atrinkti 70, kurie savo jėgas išbandė žygyje.
„Tai ne tik fizinės ištvermės, bet ir psichologinis išbandymas, – „Lietuvos ryto“ žurnalui „TV antena“ pasakojo mergina, pasiryžusi kuprinę su miegmaišiu, maistu ir palapine nešti ir per beribius Sibiro tyrus. – Tokiame žygyje svarbu, kaip elgsiesi, kai esi pavargęs, ar nepradėsi verkšlenti, kad daugiau negali, šaukti, pykti ant kitų dėl didžiulio tempo, karščio ar lietaus, įkyrių uodų, mašalų, pritrintų pūslių, nuovargio, pečius slegiančio svorio. Taip pat – komandinė dvasia. Svarbu, ar moki įsiklausyti į kitus, priimti bendrą sprendimą.”
Bandomąjį žygį per Lietuvą G.Pečiulytė atlaikė ištvermingai, nors 158 cm ūgio merginai ant smulkių pečių teko temptis didžiulę kuprinę.
„Žygiavau aš ir beveik tokio pat dydžio mano kuprinė, – juokėsi mergina, prisimindama, kad šalia jos žingsniavo kone dviejų metrų ūgio kariūnas, taip pat dalyvaujantis misijos atrankoje. – Tačiau tai nėra orientacinio sporto varžybos, kuriose kas pirmas atbėgs, tas ir laimės. Čia svarbiau ne fizinis pajėgumas, o galbūt gebėjimas laiku nusijuokti ar pasišaipyti iš savęs. Po žygio sakiau, kad dabar galėčiau dalyvauti nebent kūdikių šliaužimo varžybose.”
Guoda džiaugiasi patekusi į ekspediciją. Mat į Sibirą ją gena ne tik smalsumas ar ištvermės išbandymas. G.Pečiulytės seneliai – buvę tremtiniai, o jos motina yra gimusi Sibire.
„Ši misija – mano sena svajonė. Jau kelerius metus bandau prisiderinti prie jos dalyvių, – pasakojo žurnalistė, prieš metus grįžusi į Lietuvą iš Briuselio, kur rengė reportažus ir publikacijas leidiniams bei televizijai. – Tremtis – vienas skaudžiausių Lietuvos istorijos etapų, susijusių ir su mano giminės istorija. Todėl man tai taip svarbu.”