Vis dėlto su savo brangiausiomis moterimis – žmona Veronika (28 m.) ir dar nė metukų neturinčia dukra Adele visuomet randa laiko pabūti kartu. Kelionės – didžiausia šeimos aistra, per jas Donatas ne tik patiria smagių akimirkų, bet ir pasisemia idėjų kūrybai.
Šeima ir muzika – didžiausi atlikėjo siekiai, tam jis atiduoda visą save ir tai puikiai suderina.
Tą dieną, kai kalbėjomės su Donatu, jis skubėjo į baseiną su Veronika ir mažąja Adele. Vėliau dainininko laukė įrašų studija, kurioje ruošiama nauja daina „Noriu, kad būtum mano“.
„Kad pasiektum užsibrėžtų tikslų, reikia kantrybės ir nuoseklumo“, – įsitikinęs Donatas.
– Esate labai užsiėmęs, bet kai kada nugvelbiate laiko sau, kad galėtumėte patinginiauti ant sofos?
– Nuo vaikystės turiu įprotį visada dirbti. Nieko neveikti yra sudėtinga. Tinginiauti gulint ant sofos – man svetimas dalykas, nes tuomet prabyla sąžinė. Visas laikas yra pripildytas veiklos, bet tai man patinka.
– Koks paros metas jums tinkamiausias darbui?
– Sukūręs šeimą pradėjau keltis anksti ryte. Verta pamatyti ryto pradžią, bundančią gamtą, kylančią saulę – tuomet būnu kur kas žvalesnis.
Anksčiau buvau įsitikinęs, kad naktis turi savų galių – juk tuomet visai kitokia atmosfera, visi miega, gali likti su savo mintimis. Atrodė, kad naktį kurti geriau. Požiūris pasikeitė – juk turiu derintis prie šeimos, o ne ji prie manęs. Tad ateinu į darbą ir kuriu besąlygiškai, nesvarbu, koks paros metas, ar aplanko įkvėpimas. Tiesiog bandau sugaudyti mintis ir jas sudėlioti. Tai galima valdyti sąmoningai.
– Ar įmanoma to išmokti kuriantiems žmonėms, linkusiems skrajoti padebesiais?
– Viskas priklauso nuo to, kas tau gyvenime svarbu. Turiu šeimą – privalau ją išlaikyti. Be to, pinigų reikia ir tam, kad galėčiau save realizuoti muzikoje. Tad neturiu pasirinkimo – privalau dirbti su savimi, tačiau tai nėra sunku, nes norai ir troškimai stipresni už tingėjimą. Įkvėpimas ateina dirbant.
– Ką pavadintumėte darbu, kurio žmonės nepastebi?
– Apie tuos dalykus, kurių nematyti, geriau niekada nekalbėti. Didžiulis darbas vyksta viduje, kai svarstai, ieškai sprendimų, save stumi į priekį, kai kada kankiniesi, ar turi pakankamai klausytojų, ar nereikia keisti profesijos, ar apskritai viską tinkamai darai. Bėgant laikui vis labiau jaučiu savo, kaip dainininko, atsakomybę – tai, ką darau, koks esu.
– Sakoma, kad kai darbas mielas, atostogų nereikia.
– Mano darbas intensyvus, jam reikia daug psichologinių pastangų. Juk nesu apsaugotas nuo įvairių – ir neigiamų – komentarų.
Vasarą užgriūva darbų lavina, pavargstu ir fiziškai, ir emociškai. Reikia poilsio, norisi pakeisti aplinką. Atsiriboti nuo žmonių, pažinti kitas kultūras galima išvykus į užsienį.
– Kaip norėtumėte praleisti laisvą dieną?
– Geriausia diena – su šeima. Dažnai būdamas vienas pagaunu save galvojantį, kad noriu būti su artimaisiais. Suteikti pagalbą ir artumą mylimiems žmonėms man svarbiausia gyvenime.
Jei turėčiau daugiau laisvo laiko, norėčiau kuo daugiau keliauti. Su šeima buvome porai dienų išvykę į Amsterdamą, klausėmės Beyonce koncerto. Vykome ir į Berlyną, mėgavomės dainininko Timberlake’o koncertu.
Man įdomu stebėti pasaulyje garsių atlikėjų pasirodymus didelėse užsienio scenose. Tuomet svarstau, ką mes darome ne taip, ką galbūt reikėtų keisti. Tokios išvykos svarbios ne tik man – jos smagios visai mūsų šeimai.
– Ką laikote geriausia savo gyvenimo investicija?
– Šis žodis man reiškia strategiją. Savo dainas lyginu su vaikais. Augindamas vaiką negalvoju, ką iš to gausiu. Nesu verslininkas, tad įvardyti geriausią investiciją man sunku. Negaliu sakyti, kad investuoju į vaiką ar į muziką, tiesiog tam atiduodu visas savo jėgas.
– Kokie jūsų vasaros planai?
– Visą vasarą planuojame gyventi prie jūros. Noriu pajūrio publikai pristatyti dar negirdėtus kūrinius. Daug dirbsiu ir smagiai leisiu laiką su šeima. Gyvensime ir linksminsimės su šeima, o vakarais visą save atiduosiu gerbėjams.
Vasarą su komanda dar ketiname vykti ir į Baltarusijoje vykstantį festivalį „Slavianskij bazar“, lankėmės ten jau šešerius metus. Tokių trumpų išvykų, susijusių su muzika, tikrai bus ir daugiau.
– Gal esate sau ką nors pažadėjęs?
– Neskraidau padebesiais, pasižadėjimų neturiu. Savo tikslų link einu labai kryptingai, kantriai ir nuosekliai. Esu suplanavęs savo gyvenimą trejiems–penkeriems metams į priekį.