Lietuvio meno kūrinį pastebėjo galerijos direktorė Rebecca Wilson ir laišku pranešė Mariui, kad įtraukia paveikslą į „Saatchi“ kolekciją. Iš pradžių laiško Marius net atidžiai neperskaitė – į jį dėmesį atkreipė, kai sveikinti pradėjo draugai, pastebėję darbą vienos garsiausių pasaulio galerijų interneto puslapyje.
Marius savo kūrinių reklama nesirūpina, tik yra sukūręs savo profilius keliose galerijose. Iki šiol palangiškis nėra surengęs parodos, nors jo darbų jau yra įsigiję meno gerbėjai.
Savo ateitį M.Kavolis sieja su menu, nors baigė tarptautinio verslo studijas. Iki šiol jis užsiėmė didmenine žuvų prekyba Europoje, nors gyvenime nėra prisilietęs prie meškerės, dabar sumanė prekiauti mediena. Sako mėgstąs pats ką nors sugalvoti ir pradėti nuo nulio, o ne įsidarbinti jau veikiančioje įmonėje.
Todėl džiaugiasi galėdamas dažnai susitikti su draugais puodelio kavos ir mėgautis jūra. Marius gyveno Vilniuje, Klaipėdoje, bet grįžo į tėvų namus Palangoje, kur iki jūros – vos keliasdešimt metrų. Štai kodėl jam nepatiko kituose miestuose – sąlyčio su gamta ten tektų ilgiau ieškoti.
– Ar žinia, kad jūsų kūrinys – garsioje galerijoje, glosto savimeilę?
– Man tai didelė garbė. Apie „Saatchi“ žinojau seniai, bet nedrįsau svajoti, kad kokia nors galerija atkreips dėmesį į mano darbus.
– Jei viliojo menas, kodėl ėmėtės žemiškų studijų – tarptautinio verslo?
– O menas – tai ne žemiška? Neatsidedu vien menui. Štai ir dabar galvoje sukasi įvairiausios idėjos – ir tikrai ne apie meną. Visada sakiau, kad kuriu brangią interjero detalę, turinčią išliekamąją vertę. Darau tai, kas man gražu, – drobėje užfiksuoju akimirkos energiją ir gerą nuotaiką. Kiek girdėjau, būtent tai žmonės ir mato mano paveiksluose.
– Piešėte nuo mažens. Ar kur nors mokėtės tapybos?
– Mokykloje piešimo pamokos tikrai nebuvo mėgstamiausios, nors piešti mėgau, todėl mane įgrūdo į dailės mokyklą. Būtent todėl ilgą laiką negalėjau žiūrėti į teptuką ir dažus. Kita vertus, šio to išmokau, dailės mokykla užvedė ant kelio. Juo eidamas atradau savo stilių, techniką ir dažus, kurie man patinka, – tai akrilas.
– Kaip atrodo jūsų diena, ką veikiate, ar esate disciplinuotas?
– Kas dieną – po naujieną. Kol kas duoną valgau iš savo verslo, svajoju ją užsidirbti iš meno. Kiekvieną dieną noriu sutikti visus draugus prie kavos puodelio. Ir tai man puikiai sekasi. Dažnai su šunimi vaikštinėju pajūriu.Smagiausia rudenį, kai dar šilta, o žmonių jau nėra.
– Kaip jus auklėjo tėvai, kad šiandien esate būtent toks?
– Viską turėjau, viską turiu ir viską turėsiu.
– Menininkui gražiai rengtis, skaniai valgyti ir prašmatniai gyventi lyg ir nepadoru. Ką jūs apie tai manote?
– Rengtis reikia stilingai, o ne gražiai, nes „gražiai“ gali atrodyti juokingai – juk kiekvienas grožį supranta savaip. Rengtis derėtų skoningai, saikingai ir viską derinti su kuklumu.
Labai mėgstu ruošti valgį ir man tai puikiai sekasi. Girdėjau, kad alkis – neatskiriamas menininko palydovas, bet abejoju, ar iš tiesų jis kam nors padeda. Kas yra nepadoru? Nepadoru būtų kunigui mūvėti „Armani“ džinsus ir išlipti iš naujausio BMW automobilio su degtinės „Crystal“ buteliu rankoje.
– Laukiate įkvėpimo ar stojate ir tapote?
– Aš visada įkvėptas. Svarbiausia – būti laimingam ir džiaugtis tuo, ką darai.
– Ar mylite? Kaip mylite, ką jums reiškia meilė?
– Meilė yra vienas vaistų nuo depresijos. Ir dar pinigai. Vis dėlto visi trys dalykai – meilė, pinigai ir depresija – yra susiję.
Mylėti ir būti mylimam – pats geriausias jausmas. Jeigu jau myliu, tai karštai. Netikiu, kad pasaulyje yra žmogus, kuriam meilė nieko nereiškia.
– Ar norėtumėte sukurti šeimą?
– Labai norėčiau, kada nors ir sukursiu. Gerai užduotas klausimas – „sukurti“, nes kiti sako „turėti“... O šeimą juk reikia kurti.
– Ar nenorėtumėte pasibastyti po pasaulį, semtis įkvėpimo?
– Nenoriu, man patinka mano gyvenimas ir artimoje ateityje nežadu nieko keisti. Iš viso apie tai, ko nemėgstu, kas man nepatinka, net negalvoju.
