Pirmą kartą ant žirgo ji sėdo būdama 15-os. Tuomet, lankydamasi kalbų stovykloje Ispanijoje, mergina turėjo pasirinkti kokią nors papildomą veiklą. Daugelis jaunuolių puolė į vandens sportą, o Indrė vienintelė visoje stovykloje pasuko žirgų link.
„Stovykloje savo noru kasdien, kai saulė kepino iki 30 laipsnių šilumos, moviausi ne maudymosi kostiumėlį, o jojimo kelnes ir dėjausi šalmą“, – juokėsi I.Kavaliauskaitė. Jau pirmą kartą atsisėdusi į balną mergina suprato, kad taip netikėtai ji atrado dar vieną begalinį gyvenimo džiaugsmą. Ji įsitikinusi, kad tie, kurie niekada nejodinėję, jos nesupras – žirgai turi kažką stebuklinga, o jojimas labai įtraukia. Dėl to stovykloje Indrė nepraleido nė vienos treniruotės, mokėsi gana greitai. Atrodė, kad jai sekasi.
Tačiau ispaniškas žirgas po dviejų savaičių išbandė I.Kavaliauskaitės ryžtą joti. Tą kartą ji iš tiesų suprato, kam reikia šalmo. Žirgas merginą numetė taip skaudžiai, kad smėlis manieže po kojomis jai atrodė tarsi asfaltas.
„Gulėjau ir tik prikandusi lūpą bandžiau sulaikyti ašaras. Kitą dieną apžiūrėjau savo turbūt galvos dydžio mėlynę, užsimoviau kelnes, užsidėjau šalmą ir atėjau į arklides. Trenerė nusišypsojo ir tą dieną mane išsivedė tiesiog ramiai pasivaikščioti kalnais, po to į paplūdimį“, – šypsojosi pašnekovė.
Grįžusi į Lietuvą Indrė buvo labai užsidegusi tęsti savo naujo pomėgio pamokas, tačiau jau per pirmąją treniruotę gavo lengvą šoką. Tai, ko išmoko Ispanijoje, namie atrodė visai kitaip. Ji svarsto, kad galbūt žirgai nuo karščio ten tokie vangūs, su jais lengviau sutarti be didesnių pastangų. Mūsų žirgai gerokai jautresni.
Vėliau Indrė jodinėjo itin retai ir vis graužėsi, kad šiam pomėgiui skiria labai mažai laiko. Tačiau baigusi universitetą suprato: daugiau jokių pasiteisinimų negali būti!
Dabar merginos rūpestis – rasti patinkantį žirgyną sostinėje. Mat iki šios vasaros ji jodinėjo tik Kauno rajone esančiuose žirgynuose. Mieliausias jai buvo Dievogalos žirgynas ir ten dirbantis treneris Zigmantas Šarka.
„Man svarbu malonumas, tad ir jodinėju tada, kai turiu laisvo laiko arba jaučiuosi pavargusi ir noriu atsipalaiduoti. Lengvas fizinis nuovargis ir pačios geriausios emocijos – geriausias poilsis smegenims.
Nuo pirmo karto, kai pabandžiau jodinėti, praėjo jau 10 metų, tačiau vis grįžtu prie šio pomėgio. Manau, kad šio malonumo niekada neišbrauksiu iš savo gyvenimo – tikiuosi šiemet skirti tam daugiau laiko“, – kalbėjo Indrė.
Merginai svarbu ir mergaitiški dalykai – jojimo apranga. Žinoma, pirmiausia drabužis turi būti patogus, tačiau Indrė domisi jojimo stiliaus taisyklėmis, aprangos kultūra. Kaip kad seniau, kai lankė sportinius šokius, visada norėjo specialios repeticijų aprangos.
