Tądien, kai lankėmės Krivickų namuose Vilniaus pakraštyje, neseniai iš Nidos, kur atostogavo visą mėnesį, grįžusi šeima džiaugėsi: pagaliau ant jų namo stogo bus užkelta vėtrungė, kurią jie parsivežė iš Juodkrantės.
Mat senąją, puošusią jų būstą anksčiau, jau reikėjo keisti. Šeimos dievinamos Nidos simbolių šalia jų namų gausu. Čia ir akmenėliais grįsti kiemo takeliai, ir daugybė didelių pušų. Šeima nutarė, kad mėgstamą kurortą, kuriame praleidžia tik mėnesį per metus, nori regėti šalia kur kas dažniau.
Taip atsirado ir vėtrungė, kurios ratas reiškia šeimą, o Lietuvos girių karalius briedis – jos tvirtybę.
Namuose, ypač mažųjų valdose, gausu rožinės spalvos. Jurgita juokiasi – žinoma, juk čia karaliauja net keturios moterys. Tačiau negalima nepastebėti ir itin vyriškų atributų – sporto apdovanojimų, kiokušin karatė sportininko kimono, per kurį permestas rudasis diržas – naujausias šeimos vyro laimėjimas.
Kol laukiame iš filmavimo grįžtančio Kristupo, Jurgita pasidžiaugia, kad šeimoje – trys vaikai. Mat mergaitės, būdamos visos kartu, reikalauja mažiau tėvų dėmesio, bendrauja, žaidžia. Vyresniosios mielai į savo draugiją priima mažąją Faustą. Stebėti gražiai sutariančias dukteris Jurgitai – tarsi balzamas širdžiai.
Moteris prisiminė ir žiemą įvykusias visų trijų atžalų krikštynas – šventė buvo jauki, šilta, o ir šaltukas nespaudė, mat ji jaudinosi, kad mergaitės gali susirgti.
Iš televizijos laidų filmavimo grįžęs Kristupas iškart prie savęs sutraukia visas dukteris. Pasisveikinusios su tėvu mergaitės gauna leidimą eiti į kiemą ir iščiauška iš erdvios svetainės. Šeimos galva gurkšnoja japonišką arbatą su medumi. Jurgita karštą dieną gaivinasi vandeniu.
– Praėjusį gruodį šventėte dešimtąsias vestuvių metines. Galima sakyti, kad tiek ir esate kartu, mat susituokėte vos po trijų mėnesių draugystės. Tuomet buvo skeptikų, kurie svarstė, kaip greitai išsiskirsite. Kokia jūsų šeimos tvirtybės paslaptis?
Kristupas: Kai turi juodąjį karatė diržą, suvoki, kad atsiranda trys, penkios ar dar daugiau eilių kur kas juodesnių diržų turėtojų, kurie yra nusipelnę daug labiau. Tas pat ir santuoka – 10 metų, palyginti su Oksanos ir Simo Jasaičių pirmosiomis vedybų metinėmis, yra daug – jiems jau galima į mus lygiuotis.
Tačiau tvirti ir puikūs viso gyvenimo santykiai – kaip Valdo ir Almos Adamkų, Juozo ir Aleksandros Kazickų – mūsų dešimtmetį daro kur kas menkesnį. Tai dar tik pradinis etapas. Žinoma, turint minty skyrybų statistiką – situacija yra tragiška! – daugeliui mūsų 10 kartu praleistų metų yra kosmosas! Mums santuoka – žmonių pasirinkimo ir vidinės nuostatos įgyvendinimas.
Santuoka yra šeimos kelias su visomis savo pasekmėmis, kaip kad budo – kario kelias. Einame tuo keliu, kartais lengvai ir smagiai nuo kalniuko, o kartais būna žiema, įkalnėse reikia smėlio pasibarstyti, sniegą nusikasti. Visokių būna situacijų.
– Šiuolaikinis jaunimas santykius vertina visai kitaip – šitas netinka, rasiu geresnį, nieko tokio, ne pirmas ir ne paskutinis...
Kristupas: Džiaugiuosi, kad kam nors žiūrint į mūsų šeimą norisi lygiuotis. Tai – didelis įvertinimas, pripažinimas ir džiaugsmas. Įvaizdis, kurį mes puoselėjame ir akcentuojame, mano nuomone, yra labai naudingas ir sveikas.
Susiesiu su Ukrainos įvykiais. Daugelis mūsų Lietuvos drąsuolių čia, susiklosčius tokiai situacijai, numotų laiba rankele ir lėktų į londonus ar dublinus. Kam, dėl ko kovoti – dėl šitos suknistos šalies, kuri man nieko neduoda?
Tas pat ir žmonių santykiuose. Susitinka du jauni žmonės. Praeina laiko ir prasideda: kokie dar įsipareigojimai, kam man to reikia, aš jaunas ir puikus, bus tų antrųjų pusių, ko čia man kažkas aiškina, eik tu velniop – susirasiu kitą!
Šiuolaikiniai žmonės yra silpni ir belyčiai. O mano namai – mano tvirtovė: tiesiogiai tai ir reiškia. Per mano tvorą kitų padriko gyvenimo įstatymai negalioja. Čia kitaip: gal mažiau demokratijos, gal kiek daugiau senosios konservatyviosios santykių vertikalės. Tačiau čia tai veikia ir pasiteisina.
– Kaip atrodo jūsų šeimyniška diena, kai visi būnate namie?
Kristupas: Rudenį, pavasarį, vasarą ar žiemą? Gyvename vaikų režimu – visos dienos, tvarkaraštis ir veiklos priklauso nuo jų. Ar jie serga, ar visi trys sveiki. Ar eina į mokyklą, ar savaitgalis.
Mokslo metais keliamės prieš 7 val., ruošiamės, aš mergaites nuvežu į darželį, mokyklą.
– Kuris jūsų rytą ruošia pusryčius?
Kristupas: Vasarą dažniausiai – aš. (Jurgita šypsosi.) Vaikai, kas ruošdavo maistą neštis prie jūros?
„Tėtis!“ – nuskamba atsakymas iš dukterų žaidimo erdvės.
Jurgita: O kas rytais, kai būname namie?
„Mamytė!“ – choru atsako mažosios.
Kristupas: Vadinasi, pasidalijame. Iš tiesų Jurgita gamina vis daugiau. Taip išėjo natūraliai – aš tam vis mažiau galėjau skirti laiko. Moku gaminti viską – picas, cepelinus, koldūnus, kepsnius, bulvių plokštainius. Anksčiau tai darydavau dažniau.
Produktams didelių reikalavimų neturiu, galiu valgyti ir silkę su duona. Kai sportuoju, maistą man diktuoja organizmas – nusiperku tam tikrų produktų ir galiu ramiai sau tik juos vartoti, nesvarbu, kaip jie pagaminti.
Jurgita: Vaikai diktuoja valgiaraštį – jiems netinka aštriai, pikantiškai, su daugybe prieskonių, itin riebus maistas. Deriname valgiaraštį prie jų.
– Grįžkime prie jūsų dienos, kai visi esate namie.
Kristupas: Vasarą mūsų dienos visiškai kitokios nei kitu metu, nes mes atostogaujame. Noriu suteikti vaikams galimybę patirti vasaros atostogų ilgio pojūtį. Trys mėnesiai laisvės – štai kas yra atostogos!
Keliamės, kai norime, miegoti irgi einame ne 21 val., o kai norime. Mokslo metais būna rutina – pamokos, vakaras, pasiruošimas, miegas, ankstyvas kėlimasis.
Mūsų laikas dabar skirtas vaikams auginti, jų mokslams, lavinimui. Mažos pertraukėlės – savaitgaliais. Kitokios pertraukėlės – sportui, namų buičiai, namo aplinkai, bendroms pramogoms.
Gyvename labai žemiškai ir paprastai – neturime nei tarnų, nei vairuotojų, viską darome patys. Vaikai jau ūgtelėję, savarankiškesni. Mums nebereikia apauti kiekvieno bato.
Bet atsiranda kitokių poreikių – būreliai, namų darbai.
– Ar randate laiko pabūti dviese?
Kristupas: Dalyvavau vienoje televizijos laidoje, kur Andrius Užkalnis išsakė nuomonę, kad kai gimsta vaikas, tėvai gauna 18 metų kalėjimo, vaikas įsiterpia į šeimą, atima energiją ir siurbia pinigus. O moteriai – įkalinimo bausmė iki vaiko pilnametystės.
Žmogui su tokiu požiūriu neverta net įrodinėti, aušinti burnos, kad vaikai – didžioji prasmė, atsakanti į visus klausimus.
Man labiau gaila tų, kurie visą laiką turi sau ir būna dviese, trise ar penkiese. Jie turi labai daug egzistencinių, išlikimo, gyvenimo prasmės klausimų. Tada jie mėgaujasi pseudolaisve, alkoholiu, ieško savęs keliaudami po pasaulį. O kur tu čia ką rasi, jei niekur nieko nėra – nei vertybių, nei pamatų, nei ant ko atsistoti. Taip gyventi labai sudėtinga.
Mūsų atvejis kitoks, viskas labai paprasta. Stovime ant tvirtų pamatų ir laiko randame sau tiek, kiek norime jo rasti. Bet vaikai mums netrukdo, būti dviese – ne prioritetas. Kaip jaučiamės, taip ir pasidarome.
– Jurgita, ar romantiškas jūsų vyras?
Jurgita: Ne itin. Man tos romantikos nelabai ir reikia. Kai norime, susikuriame romantiką abu. Viskas priklauso nuo nuotaikos. Nedažnai, bet Kristupas padaro staigmenų, gaunu dovanų per šventes, gimtadienius.
Kiekvieną dieną jis nustebina vaikus, o mane palepina rečiau, bet kur kas įspūdingiau.
Kristupas: Didžiausia staigmena yra kiekvieną dieną atsigręžus atgal pasižiūrėti, kas iš tų pigių blizgučių ar neva romantiškų išpuolių lieka. Taip, mano vyras labai romantiškas ir man, ir visoms kitoms? Prasideda komandiruotės, grįžimas, alkoholis, problemos... Velniop tokią romantiką!
Nebūk romantiškas, būk vyriškas, patikimas, suteik šeimai saugumą. Tai yra kur kas svarbiau už itališką pseodoromantiką, atostogas Paryžiuje, kavutės gėrimą ir pyragėlio valgymą. Man nereikia prieš nieką pasirodyti.
Man romantiška yra tai, kad namie visi sveiki, yra ramybė, stabilumas. Progos – puiku! Kalėdos, vestuvių metinės, vaikų gimtadieniai, krikštynos – štai kas man svarbu.Kokia gali būti didesnė romantika už sprendimą, kuris žiauriai sudėtingas visomis prasmėmis – logistine, finansine, požiūrio, kad to reikia? Turiu minty mūsų vedybų dešimtmečio minėjimo šventę, kai sukvietėme visus gimines prie vieno stalo – mes, močiutės ir promočiutės.
Viso to supratimas, matymas to prasmės ir įgyvendinimas man – didžiulė romantika. Tikrosios, pamatinės romantikos, iš kurios susideda gyvenimas, mes turime. O penkiasdešimt pilkų atspalvių mes metame į šiukšlyną, kuo toliau nuo tokios romantikos.
Daugiau skaitykite antradienio žurnale „Stilius“.
