Gimimo diena kunigui R.Doveikai – padėkos visiems laikas. Tądien jis visada vyksta aplankyti tėvų ir senelių kapų – už gyvybės dovaną jiems uždega žvakelę, pamerkia gėlių ir pabendrauja su iškeliavusiais anapus.
Jubiliejų kunigas pirmiausia paminėjo savo parapijoje – su sostinės Pilaitės Šv. Juozapo bažnyčios bendruomene. Aukodamas Šv. mišias jis dėkojo susirinkusiems už pasitikėjimą, ganytojams ir auklėtojams – už savęs formavimą. Sau dvasininkas linkėjo išminties.
Dieną po tikrojo gimtadienio artimuosius ir bičiulius R.Doveika pakvietė į ekskursiją po atstatytus Valdovų rūmus. Mat geriausia dovana jam – brangiems žmonėms skirtas dėmesys ir laikas.
Vakare bičiuliai susirinko į jo namų kiemelį. Čia visi atsipalaidavę mėgavosi vakariene ir keliais paties kunigo ruoštais užkandžiais (R.Doveika turi įgijęs ir virėjo specialybę), džiaugėsi bendravimu ir buvimu kartu.
„Tie 30 ar 40 žmonių man yra didelis turtas, į juos bet kada galiu atsiremti, pasitikėti, kartu būti tikėjimo kelionės bendrakeleiviais.
Visą laiką turiu minty savo didžiojo mokytojo monsinjoro Kazimiero Vasiliausko žodžius: „Jei žmogus sugeba sukurti sielos šventę, širdžių puotą – jis yra žmogus, pasirinkęs išmintingą kelią.“
Ta širdžių puota pirmiausia tampa visus vienijančiu dalyku. O stalas, valgiai yra tik dar viena nedidelė priemonė pabendrauti, prisiminti, kad mes čia, žemėje, švenčiame esamo gyvenimo etapus“, – pasakojo R.Doveika.
Tarp svečių džiugiai sukiojosi ir dvi kunigo augintinės – senbuvė Bruknė ir visai neseniai čia atsiradusi dviejų mėnesių Perla. Jorkšyro terjerų veislės kalytės – R.Doveikos džiaugsmo šaltinis kiekvieną vakarą, kai po tarnystės jis grįžta į namus.
„Jos abi man tikrai teikia džiaugsmo, augintiniai – tėvų namų prisiminimas, ryšys su gimtaisiais namais. Juk meilė gyvūnams atėjo iš jų“, – sakė kunigas.
Nors iki pilnametystės Ričardas su broliu, tėvais ir močiute gyveno vos 16 kvadratinių metrų būste, jame niekada nieko netrūko – tik erdvės. Šeimos santykiai toje mažoje erdvėje visada buvo šilti ir nuoširdūs. Kiekviena galimybė pabūti kartu, per gimtadienius mamos iškeptas tortas ar močiutės pyragas jam būdavo didžiausias džiaugsmas.
„Prisimenu, kai jau mokiausi virėjo specialybės, labai šauniai jausdavausi gimtadieniui pats paruošdavęs vaišes. Iš pradžių kiemo draugams, vėliau – seminarijos, bažnyčios bičiuliams“, – pasakojo R.Doveika.
Didžiausiomis dovanomis, kurias vaikystėje gavo iš tėvų, dvasininkas vadina laiką, kurį praleido kartu su šeima. Tačiau ir šiandien jis su šypsena kalba apie dovanų gautą neveislinį šuniuką, kuris ne vienus metus vėliau augo jų šeimos kieme.
Pirmas žiurkėnas, augintas kambaryje trijų litrų stiklainyje, ilgai namuose čiulbėjusi papūgėlė – tokiomis gimtadienio dovanomis būsimą kunigą lepino tėvai.
„Tėvai suprato, ką galima auginti tokioje mažoje erdvėje, ir visada stengėsi mus su broliu pradžiuginti. Dėl tos besąlygiškos tėvų meilės ir šiandien neįsivaizduoju nė vienos šventės be tėvų – vykstu jų aplankyti į kapines, meldžiuosi už juos ir kiekvieną dieną esu jiems be galo dėkingas. Man didžiausia iškilmė per savo gimtadienį – pabūti su šeima“, – sakė R.Doveika.
