Sekmadienio vakarą su Reda ir Egmontu, draugų vadinamu tiesiog Mantu, Bžeskais susitinkame sostinės senamiesčio kavinėje. Mažoji Amelija, iš pradžių kantriai sėdėjusi vežimėlyje, vėliau pradeda reikalauti tėvų dėmesio, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Išgirdusi pravažiuojančiame automobilyje skambančią muziką, ji puola suktis šokio žingsniu, smagiai ploja rankytėmis ir drąsiai šypsosi nepažįstamiems žmonėms.
„Tete, tete, tete“, – tarsi į ritmą skambančiai muzikai čiauška plačiai besišypsanti mažylė.
Sutuoktiniai juokiasi, kad šį žodį dukrelė ištarė kur kas anksčiau nei „mama“.
„Tėvelio dukrytė, ir nieko negaliu pasakyt“, – juokiasi Reda, šiltu žvilgsniu glostydama vietoje nenustygstančią mažylę.
Aplink sostinės Rotušę, kur kalbamės gaivindamiesi vandeniu su citrina, jau gal 10 kartą ratus suka sportinis automobilis.
„Mantai, čia turbūt koks nors prabangus? Jei jau tiek ratų apsuko, matyt, vyrukas pasipuikuoti išsiruošė“, – juokauju.
„Bingo! – šūkteli pašnekovas. – Štai taip aš noriu išauklėti dukterį! Jei ji manęs to paklaustų išvydusi prabangią mašiną, labai apsidžiaugčiau! Taip, šis prabangus. Tegul važiuoja laimingas... Vadinasi, gerai žmogui sekasi. Man bet kokiu atveju džiugu, o daugeliui, žinau, vis tiek bus blogai!
Juk mūsų visuomenėje įprasta galvoti blogai: turi pinigų – esi blogas, neturi – nevykėlis, važiuoji prabangia mašina – išpuikėlis, prasta – elgeta, sukursi gerą projektą – bet kas taip galėjo, blogą – esi visiškas kvailys.
Viskas blogai tiems, kurie gyvenime nėra nieko sukūrę. Jie tik gadina orą internete ir gyvena kitų gyvenimus“, – juokiasi E.Bžeskas.
Jis pats daugelį lietuvių vadina darbščiais ir talentingais žmonėmis, o Lietuvą – maža, bet puikia šalimi. Juodu su Reda, užuot vėlęsi į pavyduolių diskusijas, stengiasi kurti naujus projektus ir visiems linki skleisti gėrį ir nuoširdžiai pasidžiaugti savo ir kitų sėkme.
– Neseniai atšventėte Amelijos vienų metukų gimtadienį. Kokie judviem buvo tie metai?
Reda: Nuostabūs! Rūpesčiai, jei jų ir buvo, – kitokie, išskirtiniai, savaip žavingi. Žinoma, buvo ir sudėtingų akimirkų.
Vaikus auginti nėra lengva – mane tikrai supras kiekviena mama. Per šiuos metus nė karto užtektinai neišsimiegojau, ir šiandien daug atiduočiau už kokybišką ir ilgą miegą.
Tačiau metai vis tiek buvo šaunūs, juk turime patį didžiausią stebuklėlį. Dabar gyvename vaiku – jo ritmu, norais, maistu, pramogomis.
Egmontas: Mes su Reda dažnai pasvarstome, kaip iki Amelijos gimimo galėjome gyventi be vaikų. Ką mes veikėme? Mums tuomet nuoširdžiai atrodė, kad gyvenimas pilnas rūpesčių ir reikalų!
O dabar laukiu to momento, kai pasiimsiu dukterį už rankos, daug kalbėsime, kartu pažinsime pasaulį. Turėsiu jai ką papasakoti.
Amelija – mūsų viso gyvenimo projektas.
– Juokiatės, kad naujasis jūsų pirkinys prabangus automobilis „Jaguar“ – dovana „direktorei“ Amelijai gimtadienio proga.
Egmontas: O iš tiesų juk namas, automobilis, išmanusis telefonas – mūsų darbo, gyvenimo, komforto sudedamosios dalys. Renkamės pagal savo galimybes, pasidžiaugiame su draugais. Kartais žiniasklaida tai paviešina. Ir tiek.
Man nereikia automobilio, kad štai taip sukčiau juo ratus aplink Vilniaus rotušę. Juk nebesu 25-metis jaunuolis. Kai to reikėjo, neturėjau tokios mašinos. (Juokiasi.)
– Kaip dalijatės buities darbais, juk vienas jūsų visuomet turi stebėti judrią mažylę?
Egmontas: Savo laisvalaikiui, buvimui dviese skiriame nedaug laiko. Vaikas dalyvauja mūsų gyvenime visada, niekada negalime nusisukti. Tie, kurie sako, jog vaikus augina tik moteris, nėra teisūs. Užauginti vaiką kaip daržovę, tikiu, gali kiekvienas. Bet juk vaikas – žmogus!
Kiekvieną dieną svarstome, kaip ją auklėsime, kokia bus, ką ji matys, kokias vertybes išaukštinsime. Visada svajojau, kad likimas duotų kuo daugiau galimybių keliauti, kad Amelija pamatytų kuo daugiau pasaulio.
Esu tikras, kad vaikų reikia ne bet kada, o tam tikru metu. Jei vaikas mano gyvenime būtų atsiradęs anksčiau, kai jo nenorėjau... Būtų gaila ir vaiko, ir žmonos, ir savęs.
Amelija atėjo tada, kai buvau tam labiausiai pasiruošęs. Jos gimimui ruošėmės, laukėme. Aš dievinu gyvenimą šeimoje! Man egzotika pasėdėti namie su šeima prie televizoriaus. Ir man jokia egzotika bastytis po barus.
– Amelija jau norėtų broliuko ar sesutės?
Egmontas: Čia jau kaip Dievas duos. Būtume laimingi, jei taip nutiktų.
– Ar esate apsvarstę vaiko auklėjimo, vertybių gaires, esate griežti ar vis dėlto iš tų tėvų, kurie tiesiog netrukdo vaikui augti?
Egmontas: Man labai svarbu, kad ji būtų sveika ir protinga. Nenorėčiau, kad dukra vaikytųsi piguvos – blizgučių, skudurų, lengvų pinigų ir turtingų vyrų!
Reda: Mantas pasakė tai, apie ką ir aš galvoju. Pirmiausia žmogus turi būti doras. O į kurią pusę pakryps jos interesai, matysime. Tikiu, kad primygtinai Amelijos nekreipsime į vieną ar kitą pusę, stebėsime, kur ji links pati.
Vaiką auginame natūraliai, vadovaudamiesi sveiku požiūriu. Tikrai nesame išprotėję tėvelis ir mamytė. Nesu apsikrovusi vaiko auginimo patarimų knygomis, internete neieškau kiekvieno dukters poelgio, kaprizo neva mokslinių paaiškinimų.
Egmontas: Amelija ir dabar labai aktyvi, smalsi, muzikali, jai viskas įdomu, ji visko nori.
Daugiau skaitykite žurnale „Stilius“.
