Tai šiandien per daug nieko nenustebinsi papasakojęs, kad gerdamas kavą šnektelėjai Milane, tarkim, su dizaineriu Giorgio Armani. Prieš kelis dešimtmečius Vilniuje sutikti prancūzų dizainerį Paco Rabanne ir dar kad jis tau duotų ranką, padėdamas pereiti podiumu, – neįtikėtinas dalykas. Kad tai iš tiesų įdomi jos biografijos detalė, vilnietė dailės istorijos ir dailės mokytoja, trijų vaikų – Manto (13 m.), Karolio (7 m.) ir Noros (4 m.) – mama K.Matulionytė susimąsto tik pradėjusi apie tai kalbėti.
Jai juokinga, kad tuomet nesuvokė renginio dydžio ir reikšmės, bet juk buvo labai jauna, be to, nebuvo interneto ir kitokių dabar savaime suprantamų priemonių, kurios padėtų viską sužinoti, suvokti akimirksniu, net jei sėdėtum vidury miško.
Lietuvoje dalis žmonių elementarios higienos dar tik mokėsi, o į Vilnių jau plūdo garsūs dizaineriai Issey Miyake, Anna Molinari, Valentinas Judaškinas, Viačeslavas Zaicevas, Ameriką elegancijos išmokęs legendinio serialo „Dinastija“ dizaineris Nolanas Milleris, mados namų „Ted Lapidus“, „Chloe“, „Given-chy“, „Nina Ricci“, „Rochas“ atstovai.
Renginį globojo besikeičiančių šalies premjerų žmonos. Modeliai buvo demonstruojami Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – protu nesuvokiama, kad kolekcijos buvo stebimos lyg spektaklis sėdint ant aksomo kėdžių, o žiūrovai pertraukų metu ratu vaikštinėdavo po teatro vestibiulį.
Kazimierai ateiti į atranką gatvėje šūktelėjo dizaineris Seržas Gandžumianas. Tarp -niolikos metų merginų ji, perkopusi dvidešimtmetį, buvo vyriausia. Dailės akademijoje studijavo dizainą, vėliau išsikristalizavusį į interjero dizaino ir meno terapijos specialybę.
Bendramokslėms naujasis Kazimieros žingsnis irgi kėlė emocijų audras – jos merginą išdažė, sušukavo, aprengė atrankai ir laukė žinių. O jos – vis džiuginančios: Kazimierą savo kolekcijų pristatymuose pageidavo matyti beveik visi tiek lietuvių, tiek užsienio kūrėjai.
„Darbas vyko nuo ryto iki vakaro, repeticija sekė repeticiją, tad nebuvo laiko net susimąstyti, kokių įvykių sūkuryje esu“, – prisimena K.Matulionytė.
– Reportažuose iš „In Vogue“ festivalių manekenės neprimena dabartinių – jos iš tiesų atitinka posakį „iš pieno plaukusi“ – kūningos, išraiškingos, pilnais skruostais. Jūs neatitikote tuomečio grožio standarto. Kaip manote, kodėl kūrėjai taip norėjo, kad jų drabužius demonstruotumėte jūs?
– Greičiausiai būtent todėl, kad buvau kitokio tipažo. Mane ir atrinko dėl to keistumo.
Nuoširdžiai sakau – niekada nebuvau graži. Juk mokydamasis Dailės akademijoje puikiai perpranti, kas yra grožis, simetrija, standartai. Stengiausi būti įdomi.
– Bet atitikote ir dabar paklausų kūno sudėjimo standartą – 90-60-90?!
– Taip, bet eidama į atranką apie tai net nebuvau girdėjusi – tiesiog mane kažkas išmatavo, – juokiasi Kazimiera.
– Nejuokinga, greičiau liūdna, kad tuomet merginoms, ketinančioms lipti ant podiumo, buvo liepiama naudoti dezodorantą – dar apie daug ką tiesiog nebuvo supratimo. Ar jums pačiai teko išgirsti pastabų, dėl kurių šiandien šiek tiek nejauku?
– Absoliučiai daug kas buvo nauja! Tai dabar net mažiausios mano mokinės žino, kas yra depiliacija ir kaip ją atlikti. Tuomet mus globojančios moterys, tarp jų ir žinoma modelių agentūros vadovė Aksana Naujokienė, dažnai atlikdavo motinų vaidmenį aiškindamos merginoms elementarius dalykus.
Džiaugiuosi, kad aš asmeniškai nesulaukiau jokių pastabų. Bet išties ir juokinga, ir graudu, kad rūbų pristatymams privalėjome turėti savo batelius. Juk drabužiai skirtingi, sumanymai kūrėjų įvairiausi, o mes šlepsime savais nepriderintais bateliais. Iš vargo visa tai...
Tiesa, užsienio mados namų atstovai avalyne pasirūpindavo. Tačiau vis tiek nutikdavo kuriozų. Pamenu, pademonstravus Karlo Lagerfeldo kolekciją, reikėjo išeiti į finalinį pasirodymą. Užkulisiuose prie manęs pribėgo mergina ir tiesiog atėmė batelius, tai negi eisiu basa? Iš viso, kai sulaukdavau kokios nors agresyvesnės reakcijos, aš geriau atsitraukdavau. Nors vargše nesijutau – juk buvau paklausus modelis.
– Pavydo buvo?
– Negaliu sakyti, kad jutau moterišką pavydą – juk dauguma modelių buvo dar tik paauglės. Neigiamų emocijų – ironijos, sarkazmo – paskleisdavo kai kurios moterys visai ne iš modelių pasaulio.
Rygos mados asamblėjos, į kurią 1994–aisiais pakvietė pats jos rengėjas Bruno Birmanis, metu man buvo įteiktas apdovanojimas kaip svarbiausiam renginio modeliui. Iš viso buvo apie 200 manekenių, atrinktų iš įvairių Rytų Europos valstybių. Asamblėja vyko dvi savaites. Nepamenu to vyro pavardės, greičiausiai buvo italas – teikdamas apdovanojimą jis priklaupė ant kelio ir pabučiavo ranką. O!.. Tą momentą merginos užfiksavo ir pradėjo šnypšti: „Pažiūrėsime, kai į Vilnių grįši – reikės dirbti ir niekas ant kelių prieš tave nesiklaups.“ Man regis, tuomet dirbau iš peties – tik valandai buvau ištrūkusi į muziejų, kurį labai norėjau apžiūrėti.
– Apie vieną svarbiausių Rytų Europoje vykusį vilniškį festivalį pasakojate taip, lyg ir dabar, ir tuomet jums būtų buvę nesvarbu, ar K.Lagerfeldo drabužį demonstruojate, ar dirbate padavėja picerijoje?
– Išties man tai nesvarbu. Kodėl netrykštu džiaugsmu, kas, kur, ką malonaus man pasakė, pagyrė, paplojo? O koks mano nuopelnas? Juk tai tik genų žaismas – tuose kūno matmenyse nėra jokio mano nuopelno.
Nesu tokia kvaiša, kad nesuprasčiau, jog ne centimetrai žmogaus vertė. Yra pasaulyje kur kas vertingesnių, išjaustų, sukurtų dalykų, dėl kurių jų autorių niekas nepuola glostyti ir girti.
– Jeigu jau taip nesvarbu podiumo spindesys, kodėl iš viso pasukote į mados pasaulį?
– Kirbėjo mano kompleksai. Dirbdama ant podiumo dirbau su savimi. Visada suvokiau, kad nesu graži standartine to žodžio prasme. Dabar man lengva kalbėti, tačiau kai esi paauglys, jaunuolis, nori būti pripažintas, priimtas į bendraamžių būrį.
Išgyvenau sudėtingų situacijų, bet niekada nesėdėjau ir neverkiau dėl savo kitoniškumo. Tik, neslėpsiu, jutau diskomfortą.
– Buvote vadinama „ryža“, nors vėliau būtent dėl ugninių plaukų, marmuro baltumo odos jus liaupsino kūrėjai?
– Ir „ryža“, ir „ožka“ – mokykloje vaikams mano vardas kažkodėl kėlė asociacijas būtent su šiuo gyvuliu. Ačiū tiems berniukams ir toms mergaitėms – o jos subtiliai žiaurios – kad užgrūdino mane. Išmokau gyventi ir neišeiti iš proto.
– O šiandien ar dar suvirpa širdis lyg paauglei žvelgiant į save veidrodyje?
– Esu rami – gal tai ir yra branda, nes nebejaučiu poreikio niekam nieko įrodinėti. Esu tokia, kokia esu.
– Ar spėjote suvokti, kad reikia pasimėgauti prožektorių šviesa ant podiumo, gražiais drabužiais, kurių tais laikais net žurnaluose nelabai buvo galima išvysti?
– Buvo pakylėjimo momentų. Įdomiausia dalis – darbas užkulisiuose, kai tave – su baltomis blakstienomis ir tokiais pat antakiais, nutįsusiais plaukais – meistrai paversdavo fotoaparatų blyksčių liaupsinamu modeliu.
Labiausiai įsiminė K.Lagerfeldo rūbas. Pirmą kartą pajutau, kad tai nepaprastos kokybės ir grožio drabužis. Toks, kokiu moteris, jei tik nesikeistų jos figūra, tikrai galėtų puoštis visą gyvenimą.
Paco Rabanne pristatymo repeticijoms diriguodavo pats. Jį labiausiai prisimenu dėl šilto bendravimo. Pamenu, apsiavėme batelius be pakulnės, bet labai aukštai iškeltus tarsi puantai. Net ne batai, o tarsi įtaisai. Išstovėti beprotiškai sunku, o kur jau eiti. Dizaineris pakilo, paėmė mane už rankos, pravedė pro visas merginas parodydamas, kaip reikėtų pristatyti jo drabužį. Šilta, nuoširdu, paprasta – tai man labiausiai suvirpino širdį.
Į atmintį įstrigo Juozo Statkevičiaus patarimai ir pamokos, bet, man regis, jis vis tiek pats gražiausiai tuo podiumu ir pereidavo – jokia manekenė tuomet jam negalėjo prilygti, – juokiasi prisiminusi K.Matulionytė. – Bet kaip lyg netyčia pradėjau podiumu žingsniuoti, taip staiga ir baigiau. Maždaug po penkerių metų suvokiau, kad nieko nebejaučiu, ir atsisakiau demonstruoti drabužius. Be to, juk reikėjo pradėti ir savo darbo karjerą.
– Mados pasaulis, ypač prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje, buvo ku- pinas nepadorių pasiūlymų. Jums pavyko jų išvengti?
– Ne, nes to išvengti neįmanoma net ir netipiškai gražuolei, kokia buvau laikoma. Nusikalstamo pasaulio vyrai dažnai sukiodavosi mados pristatymų ar grožio konkursų metu. Tačiau tai buvo tik pasiūlymai – agresijos nesulaukiau. Be to, atsirasdavo žmonių, kurie mumis, modeliais, pasirūpindavo. Po pristatymų vakarėliuose ar naktiniuose klubuose visuomet atsirasdavo vyras, galbūt specialiai paskirtas mus prižiūrėti, kuris tam tikru metu išvežiodavo mus į namus. Be to, tėvų buvau auklėjama taip, kad aš pati sprendžiu, su kuo man bendrauti.
– Šiandien jūs nesidažote, per daug nesirūpinate apdarais, lankote kikboksą. Kas nutiko tai trapiai baltaodei podiumo žvaigždei?
– Kol kas geriau ilgiau pamiegosiu, nei kelsiuosi ankstėliau, kad spėčiau pasidažyti. Esu konservatyvi – puošmenos reikalingos šventei, mokykloje noriu atrodyti paprastai. Ne-slėpsiu, jau gana ilgą laiką mane lydi didžiulis nuovargis. Jis mane ir atginė į kikbokso salę. Jei šalia namų būtų buvęs kitoks sporto klubas, būčiau pasirinkusi jį. Tiesa, prieš tai pasidomėjau klubo įkūrėju – jis man pasirodė inteligentiškas ir įdomus žmogus.
Atėjau suplukusi po darbo, prisėdau ant suolelio salėje su paltu, pikta, net agresyviai nusiteikusi. Aplink – vien paaugliai ar jaunuoliai. Iš pradžių treneris manė, kad laukiu savo vaiko. Kai pasakiau, kad noriu išmokti su emocijomis susitvarkyti, pasiūlė to siekti kitomis priemonėmis. Bet kai išgirdo, kad dirbu gimnazijoje, pripažino, jog pasirinkau teisingą kelią.
Dar nedaug treniruočių lankiau, bet teigiamą rezultatą jaučiu. Tik bičiulės perspėjo, kad neužsižaisčiau ir kaip atsvarą pasirinkčiau ir kokią nors moteriškesnę veiklą.
– Ką šiandien manote apie gyvenimą, meilę?
– Tai labai sudėtingi dalykai. Anksčiau meilė atrodė kažkas rožinio, pūkuoto ir pasakiško. Dabar suprantu, kad tai kasdienis darbas. Siekiu besąlygiškai mylėti vaikus, jų tėvą, visus žmones, kurie mane supa – tokius, kokie jie yra. Sunku, bet gal įmanoma? Viską stengiuosi daryti su meile – tai labai stengėsi įteigti šviesaus atminimo Tėvas Stanislovas.
Kai stebiu savo vaikus ir mokinius, suvokiu, kad vis dėlto jiems saugiausia, kai yra mama, tėtis ir jie kartu.
– Kodėl nesusituokiate su savo vaikų tėvu?
– Man regis, jis sau nemeluoja – jis tiksliai nežino, ar to nori. Apsispręsti greičiausiai neleidžia ir jo veiklos sritis – jis yra teisininkas. Dažnai mato skausmą, tragedijas ir byrančias šeimas. Kai kalbamės apie tai, mano žmogus svarsto: ar ne geriau susitelkti ne į for-malumą, o į pareigų atlikimą, buvimą kartu?
Ar aš noriu ištekėti? Nebesiveržiu. Jau buvau ištekėjusi – man nepavyko, nors labai džiaugiuosi iš to etapo gimusiu sūnumi. Tada gal per maža buvo brandos, gebėjimo išbūti, išlaukti, būti protingai. Taip, šeimos gerovė priklauso nuo abiejų partnerių, tačiau vis dėlto manau, kad daugiausia – nuo moters. Nuo jos išminties, brandos, gebėjimo suderinti daugybę skirtingų dalykų. Tai be galo sunku – ir patenkinti savo poreikius, ir sukurti tai, kas vadinama namais. Kartą man nepavyko, o dabar... ar to dar reikia? Nesakau, kad netekėčiau.
Po skyrybų man močiutė sakė: „Kaze, daugiau nebetekėk, daugiau nebereikia.“ Ji pateikė įdomų pažįstamos šeimos pavyzdį. Pragyvenę visą amžių susidėję, sukūrę gražų ūkį ir puikią šeimą, senatvėje žmonės nusprendė susituokti. Kai tai padarė, viskas sugriuvo, pora išsidraskė, iširo. Tad kyla visokių minčių dėl tos santuokos...
Tik dėl vieno esu rami: dėkoju likimui, kad neprisiekiau prieš Dievą – likau sąžininga. Bent jau neprimelavau nė vienam žmogui, kad mylėsiu, gerbsiu, būsiu skausme ir varge, kol mirtis mus išskirs.
– Vaikai, šeima – tai viena, o ar išpildėte savo svajones, įgyvendinote profesinius ketinimus?
– Tai vis dar apmąstymų tema. Vaikystėje svajojau būti mokytoja, tad svajonė išsipildė, bet dabar mokykla labai pasikeitusi. Vis dėlto peikti nieko negaliu – pati esu toje sistemoje, o juk sako, kad kas savus peikia, tą ir iš bažnyčios išvaro.
Man pasisekė, nes dirbu puikiame kolektyve, kur dauguma – asmenybės. Mokytojai – tarsi vienuoliai, davę įžadus. Ir tikrai nesutinku, kad jie – tik paslaugos teikėjai.
