Pavyzdžiui, miniatiūrinė arbatinė ant stogo Užupyje ar iš idėjos atgaivinta kafeterija „Planeta“ Vilniaus kino teatre „Skalvija“.
Pavadinimas „kafeterija“ pasirinktas specialiai – norėjosi išlaikyti 7-ojo dešimtmečio dvasią ir juo, ir aplinka.
„Norėjau atkurti kino teatro kavinės atmosferą šiandieniniame kontekste interpretuojant ne tik sovietinį, bet ir apskritai šaltojo karo laikų modernistinį internacionalų dizainą. Buvo įdomu, nes šis kino teatras iki šiol vienintelis, įrengtas gyvenamajame name, be to, verstis reikėjo su itin kukliu biudžetu“, – „Lietuvos ryto" žurnalui „Stilius" aiškina Ainė.
Tad šviestuvai perdaryti iš senų kavinės steigėjams Justui Gratulevičiui ir Monikai Vasiljevaitei atiduotų sietynų, lentynos ir staliukai – iš senų spintų, o kėdės atkeliavo iš kitos 7-ojo dešimtmečio legendos – Kauno kavinės ir naktinio baro „Orbita“. Net kavos ir arbatos puodeliai, lėkštelės primena tas, kurias sekcijose turi mūsų močiutės. Bet būtent jos ir sunešė šį gėrį į kino teatro kafeteriją! Toks buvo sumanymas – šis projektas yra tarsi daiktų ir dizaino istorija.
Tai Ainės svajonės išsipildymas, nes interjerą buvo galima sujungti su kinu ir istorija.
Interjero architektės planuose – ir memorialinis suolelis režisieriui Vytautui Žalakevičiui.
Kasdienę duoną mergina pelnosi iš komercinių užsakymų. Nuostabiausia, kai būstą galima kurti nuo pat plyno lauko kartu su architektu. Ar, pavyzdžiui, senamiesčio butą įrengti šiuolaikiškai, tačiau kartu užrašyti ir istoriją, nepaverčiant jos muziejiniu eksponatu ar kiču.
„Jei iš manęs reikalaujama kabinti baisų šviestuvą, nesutinku, – juokiasi Ainė, – tačiau ne kartą užsakovus esu įkalbėjusi pakeisti nuomonę dėl vienokių ar kitokių sprendimų – vėliau jie man už tai padėkojo.“
Supratimas, ko nori gyvenime, ir širdžiai mieli projektai kyla iš to, kad A.Bunikytė domisi ne tik profesiniais dalykais. Mergina dainuoja su lietuvių folkloro grupe „Kaukoras“ – neseniai buvo gastrolėse Pietų Anglijoje ir sako, kad geresnės kelionės gyvenime dar nėra buvę.
Vasarą dalyvavo Niujorko ir Lietuvos džiazo muzikantų surengtame koncertų ir vizualiųjų darbų cikle „Kodėl loja šuo“. Vis dėlto Ainė ketina pradėti solinę kūrybą.
Mergina dar šoka lindihopą, autentišką džiazą, bliuzą, išmoko italų kalbą.
Ar veiklioji mama taip spaudė domėtis įvairiausiais dalykais?
„Nepasakyčiau, kad spaudė, – įtakos turėjo kūrybinė aplinka: mama siūdavo, vyko namo statybos, tad ir aš kurdavau lėlėms drabužius ir buvau sumaketavusi joms visą miestą. Ir savo vaiką taip norėsiu auginti – kad išbandytų daug dalykų.
Negaliu daryti ko nors vieno – pradedu dusti. Bet gyvenimas rodo, kad man patinkančios sritys – muzika, kinas, interjeras – papildo viena kitą ir taip turiu įvairios veiklos. Kai dalyvauju įvairiuose projektuose, jaučiu, kad gyvenu“, – sako Ainė.
Kai tiek visko, net į galvą nešauna mintis pasinaudoti žinomu motinos vardu. Ir išties A.Bunikytės darbai iškalbingi. Pavyzdžiui, jos stogo baldus Užupyje pastebėjo net užsienio televizijos, nereikėjo ir kontaktų ieškoti.
„Mama labai žaviuosi, tai stipri asmenybė, pavyzdys, kiek daug žmogus spėja padaryti. Kaip? Ji daro dešimt darbų vienu metu, – juokiasi Ainė. – Mamai esu dėkinga už paltus, kurių gaunu kokia nors proga, pavyzdžiui, per gimtadienį.“
