Lietuvoje analogo neturintis dokumentinės realybės šou nuves į Žilvino bei Irenos koncertų užkulisius, į pramogų pasaulio vakarėlius. Kameros nuolat veikia ir žvaigždžių namuose: jos seka paskui garsius dainininkus ir į jų perlinę vonią, ir į miegamąjį, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Labiausiai „Žvagulio klano“ filmavimu džiaugiasi šeimos šuo – šveicarų didysis zenenhundas, vardu Aro. Kasdien atvykstanti kūrybinė laidos komanda nuolat myluoja šunį, glosto jį.
„Jis labai džiaugiasi mūsų svečiais!“ – juokėsi I.Starošaitė.
Jai ir Žilvinui filmavimo darbai prilygsta tikrai sumaiščiai. Juk dabar jų gyvenimas stebimas lyg pro didinamąjį stiklą, o tai uždarai šeimai nėra įprasta.
– Ar ilgai jus teko įkalbinėti dalyvauti projekte?
Irena: Jeigu reikia mėnesio, kad įkalbėtum, tuomet visai nereikia įkalbinėti.
Sprendimą kurti šou su Žilvinu priėmėme per porą savaičių. Svėrėme visokius „už“ ir „prieš“. Vis galvojome, parodyti savo namus ar ne.
Šis klausimas labiausiai kėlė abejonių, nes mano namai – mano tvirtovė. Dar kilo klausimų, kaip tai atsilieps sūnaus gyvenimui, kokios nuotaikos bus jo mokykloje.
Tačiau esame avantiūristai. O aš dar ir aštrių pojūčių mėgėja. Žinoma, šou nėra ekstremalus, bet vis tiek adrenalino yra. Dabar, laukdama premjeros, vis pagalvoju, kur čia įlindau. Bet jei jau įlindau, turiu eiti iki galo.
– Nori nenori į projektą yra įtraukti šeimos nariai ir draugai. Kaip jie reagavo į žinią apie šou?
Irena: Visi draugai sakė, kad išprotėjome, bet pripažino, kad tai mūsų pasirinkimas.
Žilvinas: Vis dėlto jauniausias sūnus Vakaris griežtai atsisakė dalyvauti šou.
– Kokių reikalavimų ar draudimų iškėlėte filmavimo komandai?
Žilvinas: Paprašėme rodyti tik tuos, kurie sutinka filmuotis.
Irena: Pagrindinė mūsų iškelta sąlyga – leisti peržiūrėti nufilmuotą medžiagą. Juk galbūt ten yra ko nors, kas mums visai nepatinka.
Žilvinas: Šiame šou nėra jokios vaidybos. Viskas, kas bus rodoma, bus 100 procentų tikra.
Irena: Kameros mus stebi visą dieną, mato mūsų realų gyvenimą, nesvarbu, mes džiaugiamės, ar pykstamės.
– Nuo visuomenės dėmesio žinomi žmonės dažniausiai gali pasislėpti tik savo namuose. Ar nėra baisu atsisakyti privatumo, kuris šiais laikais – tikra prabanga?
Žilvinas: Operatoriai juk neina kartu su mumis į tualetą. (Juokiasi.)
Irena: Šiek tiek yra to nerimo, bet į mūsų namus nuolat ateina daug draugų, pažįstamų. Tebūnie žiūrovai mūsų draugai.
– Irena, vos tik Žilvinas pasiryžo dalyvauti šiame projekte, jūs nedvejodama taip pat sutikote. Kaip per 16 santuokos metų pavyko išlaikyti tą ryšį ir visokeriopą palaikymą net, regis, beprotiškiausiomis aplinkybėmis?
Irena: Mes esame draugai, žiūrintys viena kryptimi. Jei žiūrėtume į skirtingas puses, ir eitume skirtingais keliais.
Juk ir Inga Valinskienė iš karto sutiko eiti į Seimą kartu su Arūnu.
Žilvinas: Žmona daug ką gali padaryti dėl vyro. Juk jie – gyvenimo draugai.
Irena: Jei myli, palaikai įvairiuose, net ir beprotiškuose, dalykuose.
– Ar nėra sunku gyventi ir dirbti su tuo pačiu žmogumi?
Irena: Iš pradžių su Žilvinu dirbome kartu ir tik paskui nusprendėme kartu apsigyventi. Gyvename ir dirbame drauge jau daug metų ir kitokio gyvenimo net neįsivaizduojame.
– Vis dėlto dar prieš metus sklido kalbos, kad gyvenate atskirai.
Žilvinas: Atsimenu tą sujudimą. Tuo metu kaip tik buvau Amerikoje, ramiai plaukiojau laivu, kai paskambino žurnalistai. Jie pasakė, kad patikrinti šaltiniai, neva kaimynai, tvirtina, jog aš nebegyvenu namie.
Irena: Kaimynai kartais pyksta dėl mūsų triukšmo...
Žilvinas: Tiesa! Metus nekėlėme balių, tai gal dėl to manė, kad manęs nebėra. (Juokiasi.)
– „Žvagulio klanas“ – pirmasis Lietuvoje tokio tipo šou. Kalbant atvirai, esate eksperimentiniai triušiai.
Irena: Jeigu toks projektas Lietuvoje būtų antras, gal mums net nebūtų įdomu jame dalyvauti. Mums maga išbandyti ką nors nauja.
Žilvinas: Žinau tik tiek: arba bus ragas, arba bus labai gerai.
Per savo gyvenimą namą pastačiau, medį pasodinau, vaikus užauginau, bet dar nesu dalyvavęs realybės šou.
Dar vieni metai liko pakvailioti iki penkiasdešimtmečio. Po to galėsiu anūkams pasakoti: „Jūsų senelis buvo kvailys kaip reikiant.“
– Netrukdo namuose nuolat besisukiojantys svetimi žmonės?
Irena: Jie visi tokie mieli!
Žilvinas: Pažiūrėsiu, ką kalbėsime po dviejų savaičių. Kažin, ar tada jie vis dar atrodys tokie mieli.
Depresija prasidės, kai norėsis ramiai pasėdėti. Juk po koncerto dažniausiai norisi užsitraukti užuolaidas, įsitaisyti ant sofos ir pažiūrėti televizorių ar paskaityti laikraštį, o čia – tave stebi kameros.
Tiesą sakant, nežinau, kaip bus ateityje. Dabar dar tik prasidėjo ta sumaištis ir ji man kol kas šiek tiek įdomi. Paskui gal atsibos ir nieko nebesinorės.
Irena: Per šį šou pasiilgsime privatumo ir turbūt jo reikės ieškoti atostogaujant užsienyje.
Dabar sau vis neleidžiame to padaryti, nes visada atrandame ką veikti. Tada jau per prievartą paskirsime sau atostogas.
– Ar nekyla noro šiek tiek sufalsifikuoti kasdienybės prieš kameras, kad pasirodytumėte pranašesni?
Žilvinas: Negersiu šampano su braške prieš kameras, nes aš jo niekada negeriu.
Irena: Mes tikrai nesiruošiame vaidinti. Iš karto įspėjome, kad pakartojimų nebus.
– Nebaisu, kad po šio šou komentuotojai gali su žemėmis sumaišyti visą jūsų šeimą?
Žilvinas: Visą laiką yra žmonių, kurie tavęs nemėgsta, bet visada yra ir tokių, kuriems įdomu į tave pasižiūrėti.
Irena: Kita vertus, visi žmonės yra tokie pat. Tegul tie, kurie kalba piktai, pažvelgia į save.
Be to, yra tokių, kurie ir savo mamą su žemėmis sumaišytų. Į tokius ligonius nereikia kreipti dėmesio.
– Įprasta manyti, kad daugeliu atvejų dalyvavimas realybės šou prilygsta juodai dėmei biografijoje.
Irena: Buvo tokių minčių. Tačiau žmonės eina į mūsų koncertus nežinodami, kaip mes gyvename. Sužinojus, kaip atrodo mūsų kasdienybė, dainos pasikeis? Nepasikeis.
Žmonės tik pamatys, kaip dirbame, kaip kuriame naujas dainas. Mūsų gerbėjai supras, kad dainininko gyvenimas – ne tik šventė. Bus atskleista ir sunkioji mūsų darbo pusė.
Mūsų darbas nėra toks lengvas, kaip atrodo. Kad padarytume šventę kitiems, tenka labai daug paprakaituoti. Kad pasistaipytum ant scenos, reikia baigti mokslus, daug repetuoti, kurti choreografiją, nuolat sportuoti, kad būtum tinkamos fizinės formos ir neišgriūtum nuo intensyvaus tempo.
Dabar yra kūrėjų, kurie muziką kuria kompiuteriu ir jiems groti nereikia. Vis dėlto mes su Žilvinu užaugome kitokioje aplinkoje ir, mūsų nuomone, dainoje turi būti melodija, prasmė. Reikia stiprių išgyvenimų, nesvarbu, gerų ar blogų, kad tokią dainą sukurtum.
