- Kodėl sutikai vaidinti spektaklyje „Lobių sala“ - iš nostalgijos vaikystės istorijai ar dėl kitų priežasčių?
- Jaučiu didžiulę prasmę vaidinti vaikams. Nes tai sustiprina atsakomybę už tai, ką darai scenoje. Vaikai dirbtinumą atpažįsta iškart, jiems nesumeluosi. Vaidindamas vaikams visada pasitikrinu, ar dar gyvas vaikas manyje, ar scenoje esu nuoširdus. Žinoma, prie apsisprendimo prisidėjo tai, kad spektaklį režisuoja Evaldas Jaras su Ramūnu Cicėnu, vaidina būrys talentingų kolegų aktorių. (Česlovas Gabalis, Rafailas Karpis, Žilvinas Žvagulis, Irena Starošaitė, Mantas Stonkus, Algirdas Dainavičius, Giedrius Arbačiauskas, Andrius Bialobžeskis, Džiugas Siaurusaitis – red. past.)
- Kokioje spektaklio kūrimo stadijoje esate šiuo metu?
- Intensyviai repetuojame. Per repeticijas linksma, patys juokiamės iš savo personažų. Tikiu, kad spektaklis bus įdomus ir su vaikais atėjusiems suaugusiems.
Garsus R.L.Stivensono romanas „Lobių sala“ yra daugelio skaitytas vaikystėje, pagal šią knygą sukurta filmų, animacinių filmukų. Ar tau pačiam vaikystėje ši istorija įstrigo?
Tai buvo viena iš knygų, kurios mane vaikystėje skatino fantazuoti. Galvodavau, kur tas lobis yra paslėptas, kodėl tiems veikėjams knygoje taip sunku jį rasti? Tai bandydavom išsiaiškinti su draugais kieme.
- Ieškodavote lobio?
- Būdavo, vienas paslepia lobį ir visiems duoda nuorodas, pagal kurias tą lobį turime surasti. Kai kam tėvai padėdavo sudaryti užduotis, kad jos būtų sudėtingesnės, reiktų galvą palaužyti, ne tik bėgti lobio už artimiausio kampo. Reikėdavo užsiimti ir matematika, ir geografija ir orientavimosi sportu.
- Apie ką fantazuodavai vaikystėje?
- Svajodavau apie nuotykius. Gaminom strėlės, laukus, aš vieną kartą buvau pasiryžęs pasisiūti Zoro kostiumą, net ieškojau medžiagos. Tais laikais mažai pasirinkimo turėjom, mažai skirtingų istorijų ir filmų buvo. Jei rodė filmą Kin Kongas, visus metus visi buvom kinkongais.
- Mėgsti vaikiškas istorijas dabar?
Mėgstu senąją animaciją. Man patinka, kad tie filmukai turėjo paslėptas prasmes, buvo ironiški. Ne taip, kaip dabar, kai peliukas trenkia katinui keptuve per galvą, jis atsigauna ir vėl jį vejasi.
- Tavo personažas „Lobių saloje“ – berniukas Džimis Hokinsas. Koks jis, kaip tu jį įsivaizduoji?
- Jis yra statistinis smalsus vaikas. Aš įsivaizduoju, kad jis skaito knygą apie piratus ir lobius ir į tą istoriją patenka. Tai - kiekvieno vaiko svajonė.
- Kokia mintis paslėpta toje istorijoje, juk ji - ne tik apie lobių paiešką?
- Kaip ir kiekvienoje geroje knygoje, šioje istorijoje yra paslėptas moralas, kuris neperšamas bukai. Istorija kalba apie draugystę, apie vertybes. Jei jas parodai patraukliai, jos įsminga į vaikų sąmone. Šio spektaklio užduotis yra atskleisti tas vertybes vaikams, kad jie jomis sektų.
- Ar vaikystėje turėjai toki draugą, su kuriuo leistumeis į lobių paiešką?
- Taip, jis geriausias draugas vaikystėje buvo. Su juo norėjau ir būčiau leidęsis į tokius nuotykius. Dabar su juo nebendrauju, daugybę metų nemačiau. Gal pakviesti jį į spektaklį? Pauliau Doftartai, jei skaitai, ateik į susitikimą „Lobių saloje“ – prisiminsime vaikystės nuotykius (juokiasi).
