Andrius Užkalnis - publicistas, rašytojas
Rekomenduočiau „Naktinių personų" akustinį koncertą, gruodžio 11-ąją vyksiantį Kaune. Ne, pasirinkau visai ne todėl, kad Kaune.
Beje, kalbant apie miestą, kodėl Kaune apskritai rengia koncertus? Mano gimtajame mieste vietinė publika, man regis, ateitų klausytis nors ir „Trečio Baliaus" kasetės, grojamos nuo ghetto-blasterio, vis dar apklijuoto spalvotom parduotuvės lipdėm – ir, tiesą pasakius, tik tos kasetės ir ateitų klausytis. Visus kitus renginius užpildo vilniečiai, palaikydami šalies biudžetą degalų akcizu ir pirkdami kavas „Statoil'e prie Didžiulio ežero pakeliui į Kauną, o atgal – iš Muravos. Bet čia ne apie tai.
Pirmiausia, „Naktinės Personos yra „trendo dalis. Tai tie, kas grojo tais laikais, kai buvo jauni tie, kas dabar yra mokūs koncertų lankytojai – tie koncertai mandagiai vadinami jubiliejiniais, kad neprimintume publikai, kokia ji nebejauna („Lemon Joy jubiliejiniame koncerte nesijaučiau, kaip tikėjausi, vyriausias jubiliatas, na, kuriam apriša tautinę juostą aplink pilvą). Tai yra geras „trendas, nes jei grojasi ir yra kas klauso, tai ir reikia groti.
Antra, jie man primena tuos jaunystės laikus, kai aš mažiausiai bendravau su Lietuva – „Naktinių Personų" geriausi metai buvo tada, kai pats dažniau būdavau Tokijuje, negu Kaune. Tada mano likusių draugų Lietuvoje muzika ir pasirinkimai būdavo egzotika, su kuria apgraibomis susipažindavau, atvykęs Lietuvon atostogoms: „štai ką dabar klausosi žmonės Lietuvoje“. Man visai gera pakramtyti pamiršto skonio kramtomosios gumos.
Mano patirtis: antrasis pagal gerumą renginys mano gyvenime buvo U2 koncertas senąjame Wembley stadione, 1997 m. rugpjūčio 23 d. Tai buvo „PopMart Tour dalis – ir taip, tai buvo labai seniai. Tas turas, kuriame būčiau norėjęs būti dar labiau – „Joshua Tree Tour, prasidėjęs Arizonoje, buvo tik dešimtmečiu anksčiau. Bet 1987 metais man buvo tik šešiolika, į Ameriką manęs niekas neleistų, juo labiau vieno. Todėl šiek tiek palaukiau ir pabuvau vėlesniame renginyje.
Tai vis dar buvo senojo U2 kvapas: mažiau politikos ir daugiau muzikos, Bono tais laikais nenusišnekėdavo kiekviena patogia proga apie skolų dovanojimą Afrikai. Kokie laikai... Tai čia antrasis, sakot jūs. O koks pirmasis pagal gerumą? Pirmasis pagal gerumą dar kada nors bus, bet nežinau, kas tai bus, tai negaliu papasakoti.
Blogus renginius dažniausiai ištrina praeitis. Į koncertus einu nedažnai – tik kai labai noriu – todėl labai nevykusių nepakliūna.
Turbūt blogiausia, ką teko patirti, buvo apsilankymas Raudonės pilyje 2013 metais. Ten vyko, atleisk man Viešpatie, teatralizuotas festivalis „Panemunių žiedai“, su kažkokiais kostiumuotais aktoriais iš klojimo teatro, vaizduojančius gal dvarponius, o gal kumečius, amatų demonstravimai (tiek pat nuobodūs ir beprasmiai, kaip ir kasmetinės pramogos per visokias amatų dienas ir jų teatralizuota kalvystė bei kreivų puodų žiedimas Nidoje prie prieplaukos per Žolinę).
Atsimenu, kad maistas buvo nykus ir plastmasinėse lėkštėse, perpildytos šiukšliadėžės ir gaujos surauktais snukiais lankytojų, padvelkiančių savaitės nesiprausimu, žybsinčių smailais kostiuminiais batais prie džinsų ir vyriškomis rankinėmis.
Jų moterys aplink bumbėjo, kad viskas labai brangu, ir todėl natūralieji taupukai-lankytojai (maždaug 90% atvykusiųjų) čiaumojo savo atsivežtą maistą, nes jei čia viską pirksi, tai ir 30 litų gali išleisti, o už tiek šeima Jurbarke gali maitintis pusę metų.
Ten nebuvo jokios priežasties būti – valanda, praleista švarios degalinės poilsio zonoje su kava ir dešrainiu, man būtų žymiai panašesnė į festivalį - ir degalinės darbuotojų apranga atrodo geriau, nei tie savamoksliai „senoviniai“ apdarai ir kvarbatkuoti damų skėčiai.
Kazimieras Likša - grupės „Karma“ lyderis
Patarčiau žmonėms nueiti į Andriaus Mamontovo koncertus, kurie vyks gruodžio 13-ąją Klaipėdoje, o gruodžio 14-ąją – Šiauliuose. Šio žmogaus koncertuose buvau ne kartą ir nė viename lietuviškame muzikiniame renginyje aš daugiau nejaučiau tokio nuoširdumo ir džiaugsmo. Andrius visas dvi valandas spinduliavo tik tai. Kai buvau jo koncerte AM+FOJĖ=30, dar kartą įsitikinau, kad tai žmogus, kuris tiesiog atlieka savo dainas ir jam nereikia raginti publikos: „O dabar visi kartu“ arba „Kur jūsų rankos“. Taip pat gruodžio 13-ąją prasideda Marijaus Mikutavičiaus albumo pristatymo turas, kur ir pats irgi tikrai eisiu. Esu mates jo pasirodymus Katedros aikštėje, Karklės festivalyje, tačiau iki šiol nebuvo tekę apsilankyti jo soliniame koncerte. Šis atlikėjas mane stebina, nes tiek tekstine, tiek muzikine prasmėmis jis yra labai įvairus. Dvi paskutinės dainos – „Drąsių nieks nežudo" ir „Seksas be meilės yra puikus to pavyzdys, taigi, manau, kad jo koncerte apsilankyti tikrai verta. Mano patirtis: kai buvau Robbie Williams koncerte Taline, apėmė labai ypatingas jausmas. Tai buvo kažkas, ko dar nebuvau matęs: dviejų valandų šou, spektaklis su vizualizacijomis, specialiai tam padaryta scena, su choreografija ir taip toliau. Be to, gyvai išgirsti atmintinai žinomas dainas visuomet yra įspūdinga.
O dar prieš savaitę lankiausi Londone, kur buvau amerikiečių grupės „The National" koncerte O2 arenoje. Tai buvo tikrai geras koncertas, be to, jis prasidėjo su mano mėgstamiausia jų daina. Tiesa, kai vyksti į užsienio renginius, gauni dvigubą įspūdžių dozę, nes pakeliauji ir pamatai norimą atlikėją.
Lietuvoje įstrigo Džordanos Butkutės koncertas - kaip ją palaikė publika. Tokio nemačiau jokiame kitame renginyje. Kadangi mėgstu įvairią muziką – didžioji dauguma aplankytų koncertų man yra šventė. Tačiau kai buvau „Naktinių personų koncerte „Po 20 metų", man pritrūko nuoširdumo. Yra daug šios grupės dainų, kurios man patinka, bet šio koncerto koncepcija ir atmosfera buvo keista. Jeigu jie viską būtų padarę taip, kaip garsiajame koncerte, įrašytame LNK studijoje 1996 metais, tai būtų didelė šventė, o ten tebuvo bandymas padaryti šou, bet pritrūko tikrumo. Nesakau, kad tai buvo blogiausias aplankytas renginys, tačiau aš einu ten, kur žinau, kad gausiu medžiagos apmąstymams, geros energijos, įkvėpimo, o iš šio koncerto išėjau tiesiog atsigėręs bokalą alaus.
Linas Adomaitis - dainininkas, kompozitorius
Patariu pažiūrėti miuziklą „Grafas Montekristas" gruodžio 10-ąją Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Man jį rekomendavo autoritetingas žmogus – pats dar nebuvau, bet būtinai apsilankysiu.
Žinoma, mielai pakviesčiau ir į šokio spektaklį „Dulkių spindesys, prie kurio realizacijos teko prisidėti ir pačiam. Tai – laiko patikrintas spektaklis: praėjo jau keleri metai, o jis vis dar gausiai lankomas ir pamėgtas publikos.
Vis dėlto, nenorėčiau klasifikuoti žmonių, kas turėtų apsilankyti šiuose renginiuose, o kas ne – tai būtų stereotipinis elgesys, o aš to daryti nemėgstu. Manau, į šiuos du renginius galėtų eiti visi ir kiekvienas juose atrastų kažką sau: kažkas – muziką, kažkas – libretą ar kūrinių žodžius, kiti – artistiškumą, o gal šokio plastiką.
Mano patirtis: geriausias lig šiol mano aplankytas renginys buvo dainų kūrėjo bei atlikėjo, multiinstrumentalisto Stevie Wonderio koncertas Suomijoje, Pori Jazz festivalyje. Tai - mano mėgstamiausias atlikėjas ir kūrėjas. Bloguose renginiuose aš nesilankau, taigi, būtų sunku išrinkti blogiausią.
Beje, paauglystėje visuomet eidavau į smuikininko ir, žinoma, savo draugo Vilhelmo Čepinskio koncertus – jis genialus smuikininkas. Stengdavausi nepraleisti jo pasirodymų.
