Andrius Mamontovas - dainų autorius ir atlikėjas
Mano rekomendacija: „Freaks On Floor“ yra ta tikroji, gaivališka, lietuviška roko muzika, kuri per mišką įvairiausių pseudo atlikėjų, sukurtų televiziniuose projektuose, beveik neprasimuša į žiniasklaidą. Tikroji ir netgi labai gyva lietuviška scena jau seniai nusipelnė didesnio mūsų dėmesio, todėl aš labai rekomenduoju nueiti į energingos lietuviškos roko grupės koncertus, kurie gruodžio 18-ąją vyks Kaune, o gruodžio 19-ąją – Vilniuje. Jeigu mėgstate nepriklausomą roko muziką ir gerą energiją, ši grupė yra jums. Žinoma, šis renginys labiau patiks jaunesniajai auditorijai.
Taip pat gruodžio 19-ąją Vilniuje rekomenduočiau apsilankyti „Vilnius Temperature“ kalėdiniame muzikiniame vakare. Dabar tai jau galima pavadinti reiškiniu Lietuvos muzikiniame gyvenime. Prieš kelis metus grupė studentų entuziastų pradėjo filmuoti įdomius klipus, kuriuose įvairūs lietuvių atlikėjai grodavo Vilniaus gatvėse, Vilniaus kiemuose, įvairiais metų laikais ir prieš grodami savo dainą, jie pasakydavo, kokia yra temperatūra, kurioje jie groja. Jie yra prifilmavę klipų nuo labai aukštų iki labai žemų minusinių temperatūrų. Vėliau pas juos atsirado ne tik Lietuvos, bet ir užsienio atlikėjų, kurie dainavo dainas Vilniaus gatvėse. Šiame projekte dalyvavo ir žymioji islandų grupė „Gus Gus“. „Vilnius Temperature“ dabar klipus filmuoja ne vien tik Vilniuje, bet ir užsienio šalyse – mačiau klipų, nufilmuotų Estijoje, Islandijoje. Jie aplink save suburia jaunų ir įdomių atlikėjų, kuriuos vienija po savo vėliava, taigi, manau, kad tai bus įdomus vakaras su nauja, tiek lietuviška, tiek užsienio atlikėjų muzika. Jeigu norite pamatyti naujų veidų, išgirsti naujų garsų, kažko naujo ir negirdėto – visa tai bus ten.
Mano patirtis: gyvenime teko matyti ne vieną įspūdingą dalyką. Man yra tekę būti Šiaurės Korėjoje ir stebėti masinę gimnastiką. Tai – Gineso rekordų knygoje esantis didžiausias pasaulyje spektaklis pagal žmonių kiekį. Tai reiškia, kad tu žiūri spektaklį, kurį atlieka šimtas tūkstančių žmonių. Būtent, jums nepasigirdo, dalyvių skaičius yra kaip tik toks. Ten lieki pritrėkštas, priblokštas ir supranti, kad tave sugadino kaip žiūrovą, nes vargu, ar ką nors įspūdingesnio pagal mastelį galėtum pamatyti.
Tačiau jei kalbėtume apie koncertus, kurių teko matyti nemažai, kol kas numeris vienas, kuriame man apsilankyti teko prieš kelis mėnesius, buvo Jeff Lynne pasirodymas. Jis vyko Londone, kur aš specialiai važiavau, kad pamatyčiau savo mėgstamiausią muzikantą. Jis yra buvęs „Electric Light Orchestra“ įkūrėjas, pagrindinis dainų autorius, vokalistas bei gitaristas. Po beveik trisdešimties metų Jeff Lynne surengė milžinišką koncertą Londone, „Hyde“ parke, ten buvo apie 50 000 žiūrovų. Koncerte skambėjo visos populiariausios grupės „Electric Light Orchestra“ dainos, talkinant „BBC“ simfoniniam orkestrui ir roko grupei. Man tai buvo pritrenkiančiai įspūdinga, nes aš niekada nesitikėjau, kad šitas atlikėjas dar kada nors užlips į sceną, be to, išgirdau visas savo paauglystės dainas, kurias buvau nuklausęs iki plokštelių susitrynimo ir moku atmintinai.
Įsimintiniausias blogiausias renginys buvo grupės „Lordi“ koncertas „Siemens“ arenoje, vykęs po „Eurovizijos“. Visi iš jų tikėjosi kažkokio šou su baisuoklių kaukėmis, bet ten buvo tik tragiškas garsas ir tragiškas vaizdas. Aš į šį koncertą ėjau su vaiku, kuris dar buvo mažas ir tikėjosi pamatyti kažką įspūdingo, nes jam labai patiko grupės įvaizdis, priminęs tuo metu populiarų filmą „Žiedų valdovas“. Tačiau ten buvo taip blogai, kad mes antros dainos viduryje išėjome.
Iš paauglystės turiu keletą prisiminimų. Tiesa, tada buvo šiek tiek kitokie laikai: nebuvo nei klubų, nei didelių festivalių. Didžiausias ir įspūdingiausias festivalis Vilniuje, kurio laukdavai visus metus, kuris vienintelis pagal dvasią buvo laisvas ir nepriklausomas, kupinas jaunatviškumo ir nesusivaržymo, buvo „Fizikų dienos“ – garsioji fizikų šventė „FiDi“. Jos laukdavo visi mano bendraamžiai, visi vyresnio mokyklinio ir studentiško amžiaus žmonės, nes ten grodavo grupės, kurių kitur negalėjai išgirsti ir pamatyti. „Fizikų dienose“ kartais galėjai išgirsti muziką, kuri buvo uždrausta, galėdavai pamatyti roko grupes, išvysti metalistus, pankus, kurių tuo metu per televiziją ar radiją išgirsti nebuvo galima. Tai būdavo įspūdinga.
O ryškiausiai tikriausia prisimenu pirmąjį koncertą, į kurį savo gyvenime nuėjau. Man buvo penkiolika metų, koncertas vyko Vilniaus filharmonijoje. Ten ėjau vienas, nepamenu, ar mama nupirko man bilietą, ar jį jai kažkas atidavė. Ten grojo legendinė, dabar jau nebeegzistuojanti lietuviška grupė „Saulės laikrodis“. Jie atliko sudėtingą instrumentinę muziką. Man labiausiai įsiminė pirmą kartą gyvenime pamatyti ant sienų lazerių paišomi piešiniai – lazeris tiesiog piešė primityvias geometrines figūras ir aš buvau to visiškai užhipnotizuotas. Net ir dabar pamenu tas lazerių paišomas kreives.
Ričardas Šumila – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro dirigentas
Mano rekomendacija: peržvelgus visą kitos savaitės renginių kalendorių, noriu nueiti ir būtinai nueisiu į naujajį lietuvišką miuziklą „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, kuris gruodžio 19-ąją vyks Vilniuje. Kodėl rekomenduočiau jį ir kitiems? Ne todėl, kad jau kokį mėnesį girdžiu, kad tai unikalus, brangiausias pastatymas, kuriame dirba svajonių komanda. Man įdomus miuziklo libretas, be to – tai žanrų sintezė: muzika, teatras, šokis, scenografija ir t.t. Įdomu, kaip miuzikle, o ne operoje pasirodys primadona Sigutė Stonytė, bičiulis, miuziklų asas Jeronimas Milius, kiti operos ir pop dainininkai, ir kokį muzikinį audinį jiems sukūrė kompozitorius Kipras Mašanauskas. Neabejoju, jog tai – spektaklis, kurį būtinai verta pamatyti.
Žinoma, taip pat labai noriu visus pakviesti į koncertus „Saksofono serenados“ Vilniuje ir Kaune, vyksiančius gruodžio 28-29 dienomis, kur kartu su maestro Petru Vyšniausku ir entuziastingu jaunimo orkestru atliksim gerai žinomus džiazo standartus ir gražiausias, impresionistines klasikos miniatiūras.
Mano patirtis: esu matęs daug gerų koncertų, spektaklių, lankęsis parodose, kurios įkvepia, paliečia tave, priverčia mąstyti, ilgai nešiotis mintyse. Jei taip nutinka, renginys – vykęs.
Pasidalinsiu savo atsiminimais iš studijų Vienoje, kur vienas didžiausių renginių mano gyvenime buvo „Wiener Philharmoniker Symphony Orchestra“ koncertas „Musikverein“ salėje, kurį dirigavo Gustavo Dudamel. Tai buvo vienas tų koncertų, kuriame tiesiog ryte ryji kiekvieną natą, kiekvieną dirigento judesį, ne kartą per kūną bėgo šimtai šiurpuliukų... Vis galvojau, kaip norėčiau, kad tas koncertas niekada nesibaigtų.
O dvejopus jausmus, pamenu, paliko spektaklis „Užburtoji fleita“ Vienos Stadtoperoje. Ten girdėjau nuostabiai atliekamą muziką, virtuozinius ir tobulus daininkų balsus, o į scenoje vykstantį veiksmą ir vaizdą negalėjau žiūrėti, nes atrodė, jog viskas padarytą iš pigaus kartono lakštų, kuriuos pasigamino patys dainininkai ar jų vaikai, ir visos spalvos, rūbai kvepėjo dideliu kiču.
Labiausiai įstrigęs renginys vaikystėje – grupės „Foje“ atsisveikinimo koncertas. Buvo daug gailesčio ir liūdesio dėl išsiskirstančios grupės, bet labiausiai dėl to, jog tai – pirmasis koncertas, į kurį nuėjau vienas be savo tėvų, tik su savo draugais. Buvo jėga.
Arvydas Vilčinskas – dainų autorius ir atlikėjas
Mano rekomendacija: prieškalėdiniu laikotarpiu ypatingai daug įvairiausių renginių. Iš jų galėčiau rekomenduoti mažiausiai dešimt, bet jei reikia išsirinkti tik vieną – kitiems devyniems tiesiog nepasisekė. Ne todėl, kad jie būtų prastesni – daug mano labai pamėgtų atlikėjų, grupių ir dainų autorių koncertuoja būtent šią savaitę. Bet konkuruoti su „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, sunku būtų bet kam – ne ta svorio kategorija. Tokie miuziklai sukuriami ne kiekvienais metais, juos matome gana retai, tuo labiau – ir tema artima kiekvieno lietuvio širdžiai. Čia jau net ne muzika svarbiausia. Bet kadangi pats šiame renginyje dar nebuvau, tik skaičiau ir žiūrėjau kitų darytus vaizdo įrašus, daugiau komentuoti negaliu.
Mano patirtis: įspūdingiausias ir bent kol kas šilčiausius prisiminimus palikęs renginys, buvo legendinės džiazroko grupės „Tower of Power“ koncertas Floridoje, Sankt Peterburgo mieste. Gal todėl, kad buvau neseniai atvykęs į JAV, gal kad savo kumyrus mačiau iš taip arti. Noriu pasakyti, kad tai nebuvo grandiozinis renginys didžiulėje arenoje – koncertas vyko didelio restorano vidiniame kieme, kelis kartus didesniame, negu „Ryšių kiemelis“ Kaune. Kėdžių nebuvo, visi žiūrovai stovėjo. Nei įspūdingo apšvietimo, nei didžiulių LED ekranų – vien tik pati gyviausia, kokią galima įsivaizduoti, muzika. Aš, šiaip, žmogus nešokantis visai, bet ten kojos ir rankos kilnojosi pačios. Energija žaibavo ir iš muzikantų, ir iš žiūrovų!
Apie tai, kas prasčiausia? Kažkada sovietmečiu teko su grupe dalyvauti liaudies ūkio pasiekimų parodoje vykusiame festivalyje Maskvoje. Muzikantai, šokėjai, dainininkai šlovino „plačiąją Tėvynę“, o Vietnamo pasiuntiniai – Ho Ši Miną. Be jokios abejonės, tai buvo prasčiausias mano gyvai matytas koncertas visomis prasmėmis, išskyrus, žinoma, tą dalį, kur grojom mes. Juokauju. Na, o Lietuvoje matytų prastų renginių nenorėčiau komentuoti, nes manau, kad neetiška vertinti savo kolegas.
