Adelę neakivaizdžiai galima pažinti iš viešbučių „Europa“ Lietuvoje ir Latvijoje – tai ji buvo verslininko Martyno Kačiulio dešinioji ranka pradėjus statybas. Statybų aikštelėje išaugo ne tik viešbutis, bet ir meilė – Adelė ir Martynas tapo pora.
Viešbučių verslui Adelė atidavė dešimt metų, perėjo jame visas grandis ir manė esanti užkietėjusi karjeristė ir darboholikė, tad nustebo, kad susilaukusi dukters Felicijos visai nenorėjo į darbą. Grįžo nenoromis, tad akcininkų sprendimas, kad vyras ir žmona negali dirbti vienoje bendrovėje, jos visai nenuliūdino.
Netrukus viešbučių verslą paliko ir vyras. Pasiskolinusi krūvą pinigų pora investavo į bandelių fabriką ir sužinojo, kad laukiasi antrosios atžalos.
Tačiau bandelių verslas žlugo, o antras vaikas sugriovė Adelės įsitikinimą, kad ji yra tobula motina. Mat auginant dukrą didelių rūpesčių nekilo, mažylei tiko griežtas režimas, o štai Vincentas nemiegojo iki ketverių metų. Negana to, mažylį visuomet reikėdavo atidžiai saugoti, nes jis mėgdavo iššliaužti, išsiropšti, pabėgti, tad aplink namus ir juose būdavo tveriamos tvoros.
Žlugęs verslas, baimė, jog bus išvaryti iš užstatytų namų, ir nauja žinia – kad Kačiuliai laukiasi trečiosios atžalos!
„Baisu? Baisus ne gyvenimas, o tai, ką ekstremaliose situacijose piešia mūsų vaizduotė. Ką dariau tuomet, kai viskas griuvo lyg sulėtintame filme? Lioviausi bijoti. Tačiau, žinoma, išnaikinau iš savo žodyno posakį „viskas bus gerai“, nors teigiamai mąstyti pataria daugybė įvairiausių sričių mokytojų. Ką reiškia „viskas gerai“? Taip, kaip nori tu? Nereikia iš gyvenimo tikėtis, kad bus ištisa šventė. Nereikia bijoti nesėkmių ir kančios.
Todėl ir savo vyrui nesakiau „viskas bus gerai“. Argi jis koks kvailys? Sakiau – kapstysimės. Bus blogai, kapstysimės. Kai nustojome bijoti, viskas pamažu pradėjo dėliotis į savo vietas.
Buvo labai sunku – laukiantis trečiojo vaiko mane pradėjo kankinti nėščiųjų diabetas. Prisimenu beviltiškumo akimirkas: Martynas prapuolęs bankroto reikaluose, mamos šalia nėra, leidžiuosi insuliną, matau, kaip mano vidurinis vaikas tiesiog ropoja spintos lentynomis pavojingame aukštyje, o aš neturiu jėgų net rankos pakelti. Bet išsikapstėme.
Neišsimiegi, kai nuo tavęs nukniaukia vieną valandą. Bet kai miegi iš viso vieną valandą, tada išmoksti per ją pailsėti ir atsikelti laimingas“, – entuziastingai dėstė Adelė.
Darbo pasiūlymą Prancūzijoje M.Kačiulis gavo netikėtai – pravertė darbo ryšiai dirbant su viešbučiais.
Adelei tai nebuvo svajonių šalis – nuo mažens girdint mamą kalbant prancūziškai ir žavintis ta šalimi natūraliai kilo noras priešintis ir šlovinti, pavyzdžiui, Angliją. Tačiau ir šį kartą gyvenimas Adelei parodė, kad nusistatymai labai greitai pakeičiami.
Taigi visa kleganti šeima atsidūrė Žydrajame Krante, Antibe, apie 10 kilometrų nuo Nicos.
Ta pati Europa – ne Afrika, tačiau gyvenimas pasikeitė iš esmės.
Iš pradžių atrodė džiaugsmas – 5 kambarių namas su baseinu, bet entuziazmas greitai išgaruoja, kai pačiai juos reikia tvarkyti, o nuo vaikų negali nuleisti akių, nes jie į baseiną važiuoja dviračiais.
Namuose Vilniuje Adelei į pagalbą ateidavo tėvai arba auklė, o Prancūzijoje ji su atžalomis leido visas 24 valandas.
Įpratusi gyventi lietuvišku ritmu šeima į parduotuves pataikydavo nueiti tuomet, kai jos uždarytos. Ką gi, išmoko anksti rytą valgyti pusryčius, pietauti 12, o vakarieniauti 20 valandą kaip vietiniai.
Prancūzija išgydė Adelę ir nuo tamsos baimės – taip taip, trijų vaikų mama, jei vyras išskrisdavo su reikalais, pasikviesdavo seserį ar kurį nors iš tėvų nakvoti namuose, kad būtų ramiau ir jaukiau. Prancūzijoje išvykos nesiliovė – dalis Martyno reikalų ir Lietuvoje.
„Vyro nėra, vakaras, kaip tik skaitau knygą „Metai Provanse“, kurioje pasakojama apie rumunus, atvykstančius skinti vyšnių ir vogti. Pradėjo dundėti stogas! Susispietėme su vaikais lovoje... Rytą jie juokiasi iš manęs, sako: „Mama, tai voverės.“
Aprimau, bet nuo to karto paklausiau savo močiutės patarimo – ji liepdavo vakare grįžtant laikyti rankinuką ne prispaudus, o taip, kad užpuolikui būtų lengva jį pagriebti. Tad gyvendama Prancūzijoje palikdavau rankinę demonstratyviai pirmame aukšte ir dar papuošalus visus sudėdavau, kad, jei ką, vagys čiuptų daiktus, o mus paliktų ramybėje“, – kvatodama pasakojo Adelė.
Būtent Prancūzijoje Adelė išmoko be erzelio priiminėti svečius. Be jokios abejonės, Kačiulius, apsigyvenusius vienoje garsiausių Europos vietų, norėjo aplankyti draugai. Adelė įsikinkė į namų tvarkymą, patalų keitimą ir maisto ruošimą. Atsikvepia porą dienų vieniems svečiams išvykus ir jau laukia kitų.
Atsisėdo suirzusi Adelė, apgalvojo pasirinkimą: būti su mielais žmonėmis ar vienai su išplautomis grindimis? Ir nutarė keisti nusiteikimą.
„Martynas mėgsta pakviesti į namus net ir nepažįstamą man žmogų, kuris atvyksta dirbti. Būdavo, leidžiuosi rytą apsimiegojusi į pirmą aukštą ir sutinku svečią su lagaminais. Mintyse bambu, kad užmušiu savo vyrą, bet ilgainiui įpratau viską priimti taip, kaip yra. Tad dabar esate laukiami visi!“ – juokėsi Adelė.
Ši moteris mėgsta gražius daiktus namuose, bet vėlgi – Prancūzijoje išmoko keltis iš vietos į vietą su dviem dėžėmis mielų daiktelių, kurie išdėlioti akimirksniu naują erdvę paverčia sava. Ir psichologiškai taikytis prie naujo būsto jai nebereikia – viskas greitai tampa sava, dabar Adelė sako galinti miegoti bet kur, nes namai ten, kur šeima.
– Žydrasis Krantas – prabangių vakarėlių vieta, turtingųjų Meka. Kiek jūs to glamūro matėte, patyrėte?
– Pirmąsyk lankydamasi Kanuose, Sen Tropeze gūžčiojau pečiais ir stebėjausi, kas gi čia ypatingo, dėl ko alpsta pasaulis, ko visi čia lekia, nes mačiau tik minias žmonių ir automobilių grūstis.
Rudenį, kai neliko turistų, atsivėrė visas gamtos, miestų ir miestelių grožis. Pamačiau tai, ko nebuvau mačiusi, – net neįsivaizdavau, kad žmonės gali TAIP gyventi. Namai, laivai, užmojai...
Kai visa tai pamatai iš arti, supranti, kad su dideliais pinigais reikia mokėti gyventi, kitaip tai labai slegia.
Taigi minties, kad noriu būti turtinga, nebeturiu. Galbūt norėčiau turėti namą Prancūzijoje, bet tik tam, kad galėtų atvažiuoti tėvai, pusbroliai, draugai ir visi jame tilptume.
Pinigai turi ateiti kartu su protu, geriau, kai pinigai ateina kartu su branda, kitaip nespėji paskui didelius pinigus ir pridarai kvailysčių.
Turto sąvoką kitaip suprasti padėjo ir bendravimas su restoranų savininkais. Jie dažnai lankytojui gali ištarti „Visi staliukai užsakyti“, tačiau tik todėl, kad jie priima, ką patys nori.
Žydrajame Krante visi turtingi, visi turi gerus automobilius, visi restorane gali išleisti panašią pinigų sumą, išskyrus tuos atvejus, kai vienas kitas klientas perka itin brangius gėrimus. Štai kodėl jie gali sau leisti prabangą priimti tik tuos, kurie jiems patinka.
O jei pasigirsta kalbų, kad kažkas kažkur sumokėjo tūkstančius eurų tik už staliuką ar įėjimą į klubą, reikėtų tai vertinti atidžiai – dažniausiai pačiam pinigų mokėtojui tai svarbu ir jis pats norėjo susimokėti, niekas to nereikalauja.
Garsiose Žydrojo Kranto šventėse, tarkim, Kanų kino festivalyje, prancūzų nedaug. Dažnai jie tik priplaukia į tą žmonių tirštumą, apsižvalgo, kol smagu, ir išplaukia. Vakarėlius jie mėgsta rengti savo jachtose ar namuose.
Iš pradžių stebėjausi būste, kurį nuomojomės, radusi gidą su virėjo, mėsininko, duonininko telefonais. Maniau, kad visai išlepę, negali nueiti į parduotuvę patys. Pasirodo, visa tai – puikioms šventėms ir susibūrimams namuose.
Netiesa, kad prancūzai nekviečia svetimų į namus. Kviečia, bet tik tuos, kuriuos nori matyti, – kaip tie restoranų savininkai.
– Galima sakyti, kad pasiekėte būseną, apie kurią kalbėjote „Stiliui“ 2007-aisiais: „Siekiu būsenos, kai gerai gyvenasi ir su pinigais, ir be jų“?
– Sakiau, bet tik šiandien galėčiau tai pa-tvirtinti.
Anksčiau sakydavau, kad man nerūpi pinigai. Bet būtent Prancūzijoje supratau, kad jie man labai rūpėjo, – kokį automobilį vairuoju, kaip atrodau.
Kartą Prancūzijoje su vyru važiavome labai geru automobiliu, ir Martynas paklausė, kaip jaučiuosi. Tada supratau, kad jaučiuosi abejinga, – manęs visai nedžiugina tas automobilis. Ir pati nustebau dėl tokios savo savijautos.
Iki tol mane „veždavo“ fasadas – kaip atrodau, o Prancūzijoje nėra nieko aplink, kam mes darytume įspūdį. Tad man visiškai tas pat, kuo važiuoju, kaip atrodau. Pajutau, kad tik dabar darau, ką noriu, ir gyvenu taip, kaip noriu.
Turėjau daug laiko pabūti su savimi. Su-pratau, kad dažną iš mūsų yra apėmusi desperacija veikti, dirbti, nes juk nieko nenorėti ir niekur nesiveržti nepriimta. Tuomet ir suvokiau, kad pati save apgaudinėjau manydama, jog esu karjeristė ir tobula motina. Vienur man tiesiog pasisekė atsidurti tinkamu laiku, sutikti tinkamus žmones, vienas vaikas gimė ramus, kitas – ne, tad tik susiklosčiusios aplinkybės suviliojo įsivaizduoti, kad esu ypatinga. O dabar aš ja net netrokštu būti.
– Koks susitikimas Prancūzijoje jus labiausiai nustebino?
– Ten dažnai yra kuo stebėtis – ir močiute, kuri su šuniukais eina į turgų visuomet tuo pat metu, ir labai jau brandaus amžiaus dama, dėl kurios susidaro automobilių grūstis, nes ji mat mojuoja, čiauška ir koketuoja su pakeliui sutiktu pažįstamu.
Kartą keliavome pasidairyti tolėliau nuo Antibo kelis šimtus kilometrų. Užsakiau nakvynę vadinamojoje fermoje. Važiavome abejodami, ką rasime. Bet tai buvo vienas nuostabiausių vakarų. Šeimininkas – architektas, tad pastatus įrengęs labai išradingai, moderniai ir kartu su tam kraštui būdinga Provanso stilistika. Jis bendravo su įdomiais garsiais žmonėmis, tad kai pradėjo pasakoti tapytojo Pablo Picasso gyvenimo detales, mums žandikauliai atvipo.
Šeimininkė – balerina, kadaise žinoma Paryžiuje. O mano močiutė – buvusi balerina, dukra šoka, tad kalbų buvo į valias.
Baigę karjerą jie nusprendė, kad Paryžius per daug triukšmingas, tad išsikėlė į kaimą, o kadangi mėgsta bendrauti, priiminėja svečius.
Šeimininkas labai gerai apibūdino Žydrojo Kranto spindesio fenomeną: ten būti smagu tam tikru gyvenimo tarpsniu, kol esi jaunas, kol dar pažindiniesi su pasauliu. Tave stulbina ir žavi Kanų spindesys per festivalį, bet ilgainiui mieliau renkiesi sodybą kaime, augini rožes, ruoši nuostabius patiekalus ir priiminėji žmones, kurie tau mieli.
– Ar nepametate tos atsipalaidavimo nuotaikos grįžusi į Vilnių, o gal padeda ją palaikyti tai, kad vis tiek dažnai skrendate į Antibą pas vyrą?
– Nepametu, tas Prancūzijoje atėjęs suvokimas apie save pačią ir gyvenimą tik stiprėja. Žinoma, geram nusiteikimui įtakos turi ir aplinka, šilti orai. Rytą atsikeli rūškanas, bet išvydęs saulę pradedi šypsotis. Maniau, kad taip jaučiuosi tik aš, tad kartą paklausiau seniai ten gyvenančio bičiulio, ar jis dar mato tą grožį. Pasirodo, taip. Jei tik jį sunervina kas nors susitikime, į biurą Monake grįžta palei jūrą, o ne autostrada ir važiuodamas atsi-krato slogučio.
Iš pradžių grįžusi į Lietuvą būdavau nepatenkinta, kad čia rečiau žmonės šypsosi, bet reikalaudami gal pirma duokime: jei nusišypsosi pardavėjai penkis kartus, vėliau ir ji pati ims tave sutikti maloniai.
Apmaudoka, kad mes tokie... darbininkai, dėl visko nervinamės. Prancūzijoje net statybininkai pietus paverčia mažyte puota. Pasitiesia baltą staltiesę, pasistato vyno, gražiai valgo ir bendrauja – ta valanda jiems šventa. O mūsiškiai linkę kuo greičiau sukramsnoti sumuštinį čia pat, darbo vietoje. Žinau, kad prancūzai peikiami kaip prasti darbininkai, bet savo vyrui rodau: pažiūrėk, jie gražiai gyvena, ne griuvėsiuose, tad ko ant jų burnoti.
Pagal Abrahamo Maslow piramidę, mes galime nuveikti kai ką didinga, kai esame saugūs, sotūs, šiltai apsirengę. Bet labai pavojinga įstrigti toje sotumo būsenoje, gali iš jos ir neišeiti. O juk didieji žmonijos darbai nuveikti kaip tik tuomet, kai jų autoriai nesijautė saugūs ir toli gražu nebuvo sotūs. Dabar visi mokosi būti laimingi ir nori imti, o ne duoti.
– Ką jūs pati nuveiktumėte prasmingo?
– Šiandien man nereikia galvoti, kaip sumokėti už elektrą ar vandenį, – tai vyro rūpestis, ir smagu, kad tai jam patinka. Jei daugiau vaikų neturėsime, jausčiau malonumą padėdama seniems žmonėms. Labiausiai norėčiau turėti laidotuvių verslą, bet jau žinau, kad nišos tam Lietuvoje nėra.
Žinau, kad daugelis baisisi laidotuvėmis ir, jei tik nereikia, nekelia kojos į ligoninę, o aš aplankau žmones tiek vienur, tiek kitur, nes žinau, kad būtent tokiomis akimirkomis reikia palaikymo.
Iš manęs draugai juokiasi, bet ketvirto vaiko užsimaniau aplankiusi draugę ligoninėje, pamačiusi neišnešiotų kūdikių skyrių. Turėjau labai nuliūsti, o mane tokia šiluma apėmė ir jautrumas...
Taigi pasvajoju apie kavinę senjorams, kur jie galėtų burtis ir bendrauti. Be labdaros atspalvio – kad jie nesijaustų blogai.
Kartą Prancūzijoje norėdama padėti damai ištiesiau ranką ir gavau per ją. Pribėgusi duktė paaiškino, kad jos motinai – 99 metai ir ji negali pakęsti, kai jai kas nors padeda. Išsitempusi lyg styga, su aukštakulniais, be proto elegantiška – buvo gražu į tą damą žiūrėti, o ji šelmiškai man mirktelėjo. Noriu, kad mus suptų tokios linksmos močiutės ir galantiški jų senukai.
Vaikystėje daug laiko praleisdavau su močiute – mėgaudavausi jos draugių balerinų susiėjimais, kvepalų, plakamo kiaušininio kremo ant kavos aromatu.
– Ar pagarbą vyresniems, atjautą kenčiantiems skiepijate ir vaikams?
– Kad jie tai supranta, pastebėjau kaip tik šiomis dienomis. Jie savaitę rausė namus ieškodami baltų centų, nes mokykloje sutarė, kad juos keis į stambius banknotus ir paaukos vienai Siera Leonės mokyklai, kurioje vis daugėja našlaičių, mat jų tėvai miršta nuo Ebolos viruso.
Kai nieko nebeliko, sūnus prisiminė savo dešimties litų banknotą ir įkvėptas sušuko: „Mama, bet juk aš jį galiu pakeisti į baltus centus!“ Juokiausi, bet kartu apsidžiaugiau, kad vaikai suvokė pagalbos esmę.
Juk dažnas mano, kad aukos tuomet, kai pats bus sotus, vaikai aprūpinti, tačiau aukos esmė, jog aukoji, kai to reikia, o ne kai gali.
Neseniai ir dar kai kas padėjo suprasti, kad mano vyresnėlis sūnus – jau gana tvirtas žmogus. Nuėjome kartą su juo paimti Felicijos iš baleto mokyklos. Jis buvo sužavėtas, o ir mokytoja iš karto atkreipė į jį dėmesį. Vincentas pradėjo šokti! Nors sesuo gąsdino, kad iš jo juoksis vaikai mokykloje, – kur matyta, kad berniukas šoktų su timpėmis, sūnus nesu-triko. Jis tiesiog nesuprato, kodėl iš jo turėtų kas nors juoktis. Kitą dieną mokykloje pats pasisakė, ir visi žinią priėmė kaip ypač šaunų ir smagų dalyką.
– Jūsų vyras nemažai laiko praleidžia kitoje šalyje, o vaikai dar tokie nedideli, ne-pritrūks tėčio?
– Iš aplinkinių jaučiu spaudimą, kad mes ne kartu. Vaikams reikia tėčio, bet nemanau, kad jie jo neturi. Tiesiog dabartinėje situacijoje priėmėme tokį sprendimą.
Pamenu, mano tėtis (Petras Naprušis – buvęs parodų organizavimo vilkas. – Red.) labai daug dirbo ir dažniau jį matydavau per televizorių nei namie. Dabar jis baigė savo darbus, atsidėjo anūkams, labai padeda man, per dieną susiskambiname po 5–6 kartus. Mėgaujuosi laiku su savo tėvu, greičiausiai to nebūčiau įvertinusi būdama maža. Dabar man jo labai reikia, gal net labiau nei man augant.
O mums su Martynu gal kaip tik padėjo atitrūkimas. Juk visko buvo, net ir tokių situacijų, kai, regis, susikrausiu daiktus ir išeisiu. O kai skiria atstumas, labai gerai suvoki, nori būti su tuo žmogumi ar ne. Nenorėčiau gyventi be jo... Mes net nejaučiame, kad esame atskirai, – kasdien kalbamės, bendraujame, tariamės ir dėl darbų, ir dėl vaikų.
Neištikimybė? Kartą draugės pasuko kalbą apie vyrų keturiasdešimtmečio krizę, aš pritariamai linksiu galvą, kokie jie būna nenaudėliai, ir staiga viena atsisukusi klausia: „Adele, ko linksi, juk tu čia, o vyras – Prancūzijoje!“ Supratau, kad aš apie tai iš viso negalvoju, esu rami. Nežinau, kodėl – gal esu nenormali.