Daug kas A.Šlepiką pažįsta ne tik kaip režisierių ir rašytoją, nors jis pats save taip įvardija. Daugybę vaidmenų jis yra atlikęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliuose. Šiuo metu kartu su prodiuserių kompanija „Videometra“ dirbantis ir prie lietuviškų serialų kūrimo prisidedantis menininkas ir pats kadaise filmavosi viename populiariausių šalies serialų „Nekviesta meilė“, - rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Vaidmenų televizijoje būta ir daugiau, tačiau šiuo metu vaidinti serialuose jis nemato prasmės. Ir išties jam kur kas mielesnis yra rašymas. O prieš dvejus metus išleistas romanas apie vilko vaikus „Mano vardas – Marytė“ sulaukė nemažai dėmesio ir teigiamų vertinimų.
– Į aktorystę nebesinori grįžti?
– Nežinau, gal tuoj norėsis. Kol kas nevaidinu ir teatre. Bet pamažu pradedu pasiilgti teatro. Gal reikia pagalvoti apie kokį spektaklį? Kai esi užsiėmęs, žinoma, geriausia sukurti kokį kamerinį spektaklį. Tačiau tokiu atveju reikėtų pasistengti, kad žmonės ateitų ir žiūrėtų į mane vieną. Net nežinau, ar labiau norėčiau vaidinti pats, ar būti režisieriumi ir pakviesti vaidinti kokį gerą bičiulį.
– Kokį personažą labiausiai norėtumėte įkūnyti?
– Aš vis tiek save labiau apibrėžiu ne kaip aktorių, o kaip režisierių. Esu šiek tiek per tingus būti aktoriumi, man labai greitai įkyri. Aktoriui reikia būti darbščiam, jis visą laiką turi būti pasiruošęs kaip sportininkas palaikyti labai gerą formą. Gal visi taip turi daryti, bet kadangi kūnas yra aktoriaus instrumentas, jį visada reikia laikyti geros formos. Aktoriai tam tikra prasme yra kūno vergai.
– Savęs nelaikote darbščiu?
– Nelabai matau prasmės. Man atsibosta. Man labiausiai patinka rašyti. Esu rašytojas ir režisierius.
– Vaidmenų turite daug, todėl jūsų dažnai ir klausiama, kas esate iš tiesų.
– Atvirai sakant, kūryba niekuo nesiskiria: ar kuri spektaklį, ar vaidini, ar rašai. Skiriasi tik techniniai dalykai. Rašytojas gali atsisėsti vienas pats ir rašyti – jam tarsi nereikia kitų. Ir tai yra techninė specifika. Ir tapant, ir rašant, ir grojant patiriamas lygiai toks pat emocinis pasitenkinimas, džiaugsmas.
– Ar rašote nuolat? Jums būtinos tam tikros sąlygos, pasirengimas?
– Rašau labai daug, bet rašau ir tai, kas reikalinga pragyvenimui. Kad rašyčiau vien savo malonumui, aišku, reikia sąlygų. Pirma sąlyga – reikia turėti laiko, antra – reikia turėti laiko, trečia – reikia turėti laiko. Na, dar ir ketvirta sąlyga – reikia šiek tiek ramybės. Negaliu rašyti, jei manęs, pavyzdžiui, ketvirtą valandą dienos laukia susitikimas. Tokiu atveju galiu rašyti tik nuo šešių iki aštuonių ryto. Mane erzina tai, kad kažkas kabo... Jeigu numatytas susitikimas, man ta diena mirusi.
– Ar daug savęs atiduodate kitiems žmonėms?
– Niekam aš savęs neatiduodu. Tiesiog esu kuo nors užsiėmęs. Jeigu rašau didesnį kūrinį, pavyzdžiui, prozos, turiu būti savotiškos būsenos – gyventi tuo kūriniu. Jis juk vystosi tavyje, tavo galvoje. Labai dažnai kūrinys veda rašytoją. Kai rašiau savo romaną „Mano vardas – Marytė“, pasirengimas truko keletą metų, kol galiausiai viskas atsirado. Buvo renkama medžiaga, pirmiausia kartu su diplomatu ir rašytoju Evaldu Ignatavičiumi rašėme scenarijų. Galiausiai atėjo suvokimas, kad galiu parašyti knygą.
– Viename interviu sakėte, kad ši knyga – krikščioniška. Jūs pats esate tikintis žmogus? Ką jūsų gyvenime reiškia tikėjimas?
– Man taip atrodo. Krikščionybė reiškia labai daug. Mano vyresnysis sūnus yra pasakęs: „Aš – ne krikščionis.“ Tai labai kvailas pasakymas. Bandžiau jam tai pasakyti, žinoma, ateis laikas ir pats supras. Kaip gali nebūti krikščionis?
Mes gyvename krikščioniškoje, katalikiškoje aplinkoje ir mūsų požiūris į žmogų, į pasaulį, į vienas kitą, net į maistą ar ką tik nori yra krikščioniškas. Jis susiformavęs šioje aplinkoje, norime mes to ar ne. Aš turbūt esu tikintis žmogus, tačiau tai intymus klausimas, į kurį sunku atsakyti.
– Tad krikščioniškosios vertybės jums artimos?
– Kaip jos gali būti neartimos? Kas tada artima? Velnio vertybės? Žudymas? Kraujas? Ne. Man artimos europietiškos vertybės: pagarba vienas kitam, pagarba žmogui, laisvė.
Mano knyga tam tikra prasme yra net religinė. Bendraudamas su žmonėmis, kurie išgyveno lagerius, skaitydamas knygas, domėdamasis pajutau: dažnai net neturintiems sąlyčio su religija atsidūrus kritinėje situacijoje atsvara tapo būtent tikėjimas.
– Pats paminėjote, kad rašyti tenka ne tik dėl malonumo, bet ir dėl pragyvenimo. Nekyla dėl to egzistencinių klausimų?
– Nėra nieko tokio, ką rašyčiau vien dėl pinigų. Ačiū Dievui, man tuo visai nereikia užsiimti. Ir kitose profesijose turbūt yra dalykų, kurie teikia daugiau malonumo, kiti mažiau. Vienur matai daugiau svarbos, kitur mažiau. Tačiau visur yra tam tikras kasdienis darbas, kurį reikia atlikti, už kurį gauni atlyginimą. Ir darai tą darbą natūraliai, nes tokia tavo profesija. Nedarau nieko tokio, kad išduočiau savo principus. Stengiuosi, kad būtų padaryta kuo geriau ir kuo gabiau.
– Turite galybę susitikimų, kelionių – darbų iki kaklo. Yra toks įdomus pasakymas: „Praėjo diena, ir nežinai, ar ji buvo tavo, ar tu buvau jos.“ Kaip dažniausiai jaučiatės?
– Įvairiai. Jei ruošiuosi kokiam nors filmavimui ar ką nors režisuoju, kol vyksta derinimas, įvairūs susitikimai, susitarimai, tos dienos nueina velniop. Tie visi susitikimai gadina gyvenimą. Būtų geriausia gyventi tiesiog sau ten, kur yra internetas, ir visus reikalus galima derinti net nesusitinkant. Pabendrauji internetu, ir viso gero. Tai būtų geriausias variantas, gal kada ir bus. Dabar gyvenime kiek per daug triukšmo. Rašymui reikia vienatvės.
– Kaip suprantu, širdyje esate laisvas žmogus?
– Tikriausiai esu laisvas. Visi gal laisvi? Esu dirbęs gamykloje. Tai buvo siaubinga. Ne pats darbas – jis buvo visai įdomus, nes dirbau tekintoju ir šaltkalviu. Tekinti buvo tikrai įdomu. Tiesiog negalėjau pakęsti, kad į darbą reikėjo ateiti konkrečiu laiku ir išeiti konkrečiu laiku. Vartai uždaryti...
Nors darbo nebūdavo, vis tiek reikėdavo laukti iki darbo pabaigos. Vis žiūrėdavau, kaip eina laikrodis. Negalėdavau išeiti anksčiau, nes reikėdavo pasižymėti kortelę, kitu atveju būtų buvusi pravaikšta. Menininko gyvenimas ir yra geras tuo, kad jis yra laisvas: gali daryti, gali ir nedaryti.
– Tačiau tekintojo darbas ne itin meniškas?
– Visai meniškas. Galima ištekinti įvairiai. Juk tekinamos įvairios kėdžių kojos ir kas tik nori. Gražiai ištekinamos. (Juokiasi.)
– O buityje esate tas žmogus, kuris gali bet ką suremontuoti?
– Jokiu būdu. Manau, kad visi turi daryti tai, kas jiems patinka ir ką moka. Tikrai nemoku nieko daryti buityje ir nesiruošiu mokytis. Labai daug dalykų noriu išmokti, bet tegul daro tie, kurie jau yra išmokę.
– Ką dar norėtumėte išmokti, kokia didžiausia jūsų svajonė šiuo metu?
– Svajonės iš esmės nėra įgyvendinamos. Jei nemoki groti vargonais, tai ir neišmoksi. Kai artėja penkiasdešimt, nebėra kada tuo užsiimti. Gal ir galėtum, bet kokia prasmė? Išmoksi ir mirsi. Man visko užtenka. Tik turiu svajonę gyventi šiek tiek atsiskyręs, pasitraukti nuo miesto ir žmonių. Nuo bėgimo.
– Visada pasikliaujate tik savimi? Ar rūpi kitų nuomonė?
– Nėra tokių žmonių, kurie labai domėtųsi kitų nuomone. Jeigu rašau apsakymą ar eilėraštį, tai ir žinau, kaip jį rašau, tikrai nereikia jokio patarimo. Bet kai parašau, atsižvelgiu į žmonių reakciją, iš to darau tam tikras išvadas. Vis tiek mokaisi žiūrėdamas į kitų autorių kūrybą, gyvenimą. Man svarbi artimų žmonių nuomonė. Bet ne tokia svarbi, kad ką nors nulemtų.
– Kas jums šiuo metu yra didžiausias dvasinis turtas?
– Aišku, norėtųsi laisvesnio gyvenimo, ne tokio pririšto prie miesto. Bet šiuo metu turiu viską: šeimą, artimus žmones, draugus, kuriems sekasi. Visiems labai svarbu, kad jų artimieji būtų sveiki ir laimingi. Žmogus yra socialinis gyvūnas. Jei grybauji ir surandi nepaprastai gražų baravyką, tas baravykas neturi absoliučiai jokios vertės, jei grybauji vienas ir nėra jo kam parodyti. Laimė yra tada, kai gali suteikti džiaugsmo kitiems. Iš principo žmogus negali būti vienas. Gali būti laimingas ir būdamas vienas, bet būsi dvigubai laimingesnis, kai savo laime galėsi dalintis su kitu.
– Anksčiau sakydavote, kad neturite laisvalaikio. Ir dabar darbas susipynęs su laisvalaikiu?
– Nelabai kas turi to laisvalaikio. Kai ką nors rašai, iš tikrųjų nėra laisvalaikio. Kita vertus, visas gyvenimas yra laisvalaikis. Juk užsiimi tuo, kuo nori užsiimti.
– Ar turite vadinamųjų vyriškų pomėgių, silpnybių, tokių kaip žūklė ir medžioklė?
– Žvejoju, bet nežinau, ar tai – silpnybė. Tai tarsi susikaupimas ir šiaip labai smagu. Būtent tai ir yra laisvalaikis. Meškeriojant išsivalo smegenys, išsijungi. Tai tikrai labai geras dalykas. Aš ir medžiočiau – nesu iš tų vegetarų... Nemanau, kad man labai sudrebėtų ranka medžiojant. Bet ginklo į rankas neimu, nes esu per didelis psichas. (Šypsosi).
– Vadinate save psichu?
– Esu choleriškas žmogus ir manau, kad visi žmonės, kurie kuria, yra labai egocentriški ir karšti, greitai įsižeidžiantys. Taip jau yra. Na, tam tikra prasme psichai.
– Ne kartą esate sakęs, kad vaikystėje jums daug įtakos padarė knygos. Kokia svarbiausia vaikystės knyga?
– Sesuo išmokė mane skaityti ketverių. Nuo tada ir skaičiau, o kai būdamas septynerių nuėjau į mokyklą, man buvo nepaprastai nuobodu skaityti, kaip „mama mala, tėtis kala“. Tada prasidėjo pirmasis mano rašymo eksperimentas. Tų knygų buvo labai daug. Prisimenu, vaikystėje vis laukdavau, kada bibliotekoje galėsiu imti knygas iš suaugusiųjų skyriaus, nes iš vaikiškų viską buvau perskaitęs. Vaikystėje man labai svarbi buvo Ernesto Hemingway apsakymų knyga „Kilimandžaro sniegynai“ – kai kuriuos apsakymus vos ne atmintinai mokėjau. Aštuntoje ar devintoje klasėje buvo labai svarbi rinktinės Marcelijaus Martinaičio poezijos knyga „Vainikas“ – ją irgi beveik atmintinai mokėjau. Taip pat svarbi Vytauto Bložės poezijos knyga „Sena laužavietė“. Dar Sigito Gedos „Žydinti slyva Snaigyno ežere“.
Ir dabar skaitau. Visada atsibudęs ryte ir prieš užmigdamas vakare.
– Ką šiuo metu skaitote?
– Ką tik perskaičiau pasiskolintą Edwardo Lucaso knygą „Apgaulė“ apie šnipinėjimą. Ne taip seniai perskaičiau Aušros Kaziliūnaitės poezijos knygą „Mėnulis yra tabletė“. O dabar skaitysiu Nobelio premijos laureato Johno Maxwello Coetzee knygą „Jėzaus vaikystė“.
– Atrodote labai susikoncentravęs ir rimtas žmogus. Gyvenime mėgstate krėsti išdaigas šeimai, draugams?
– Oi, labai daug. Ir linksmo, ir nelinksmo – visko esu iškrėtęs. Nesu labai rimtas ir draugai tai žino. Dabar nieko tokio ypatingo neatsimenu... Bet jeigu atrodau rimtas, tai labai gerai. Mano tikslas – atrodyti rimtam. (Šypsosi.)
