„O man visai patiko tos skulptūros... Man jos primena savaitgalio rytus, kai pro jas eidavau į muzikos mokyklą. Mano tokie atsiminimai. Kiekvienas matome tai, ką norime matyti. Norime – matome skausmą, norime – matome gražius dalykus.
Skausmas/jausmai niekur nedings, dingus daiktams/apčiuopiamiems dalykams. Jeigu nugriaunama su pretekstu, kad primena/simbolizuoja sovietmetį, tai galite nugriauti pusę sovietmečio metu pastatyto Vilniaus, Seimą, Lukiškių aikštę, o pasilikti Akropolius, Ozus ir tą baisų kanalizacijos vamzdį vadinamą menu šalia Žaliojo tilto.
Kodėl niekas mūsų neklausia, ko mes norime, kada ateis laikas mūsų norams?
Šalis nėra valdžios, ji – žmonių. Jeigu žmogus tyli, tai dar nereiškia, kad pritaria daromiems veiksmams. Skulptūroms pašalinant buvo taikoma prielaida, jog kelia pavojų žmogaus saugumui, dėl susidevėjimo. Geriau būtų pasirūpinta, dėl senamiečio namų balkonų kurie byra žmonėms ant galvų, gyvenamųjų namų rajonų, kuriems yra būtina renovacija, daug namų yra avarinės būklės, kur tikrai keliama gresmė žmogaus gyvybei. Skulptūrų nuėmimui pinigų yra, jų renovacijoms – ne.
Nebėkim nuo savo istorijos (ji niekur nedings), dėl jos esame tuo, kuo esame dabar – stiprūs.
P.S. Nieko nenoriu įžeisti, neinterpretuokit manęs klaidingai, sakau savo nuomonę kaip kiekvienas pilietis, kuris turi teisę ją išsakyti. Priimti ar atmesti, jūsų pasirinkimo teisė. Tikiuosi žaliasis tiltas, bus papuoštas kažkuo kitu, kas bus priimtina visiems.“
