Dideli šviestuvai yra nuleidžiami ir būrio darbininkų kruopščiai valomi – toks visuomenei įprastai nematomas procesas vyko ir pastarosiomis dienomis.
G.Kėvišas džiaugiasi, kad kasmet atlikus šį svarbų darbą teatro puošmenos atrodo kur kas efektingiau. Tiesa, jis prisipažįsta, kad į šiuos svarbius procesus nesikiša – itin pasitiki savo darbuotojais.
„Žinoma, esu atsakingas už teatro veiklą ir veidą, tačiau už tai yra atsakingi kiti žmonės, kurie teatro tvarka rūpinasi kasdien – spektaklių metu ir ne tik“, – aiškino teatro vadovas.
G.Kėvišas dažniau įsikiša į sprendimus, susijusius su teatro interjero klausimais.
„Aš pasitikiu tais žmonėmis ir dar nė karto nenusivyliau. Man atrodo, kad teatras yra prižiūrimas gana gerai. Pats nesu specialistas, tad visą gyvenimą rėmiausi tikrais specialistais – juk negaliu žinoti visko. Visada dalyvauju paskutiniame spendimų etape, ypač kai kalbama apie estetinius sprendimus“, – šypsojosi jis.
G.Kėvišas su savo darbuotojais nuolat aptaria, kaip teatras atrodys sezono metu, kokie ir kaip bus išdėstyti augalai.
Tačiau teatro vadovui tokie darbai itin malonūs.
„Teatras yra mano veikla ir pomėgis. Iš esmės tai tapo mano gyvenimo būdu. Bet taip buvo visur, kur dirbau: ir ministerijoje, ir Filharmonijoje. Mėgstu visus savo darbus, kuriuos dirbau“, – sakė jis.
Tačiau teatru gyvenantis vyras tikina nesantis nei labai griežtas vadovas, nei pedantas, kuris nuo ryto iki vakaro vaikšto po savo valdas ir visiems priekaištauja, nuvalytos dulkės ar ne.
„Tikrai neinu iš paskos ir neseku savo darbuotojų. Man labai malonu, kad jie žino, kad ką nors galiu pastebėti bent kartą per metus. To ir užtenka. Yra bendra tvarka, daug ką nusprendžiame iš anksto, ir tiek. Kas nuspręsta, jau yra praeitis – dažniausiai viskas jau būna atlikta. Kalbu tiek apie išorinę teatro pusę, tiek apie tai, kaip pasitinkame savo žiūrovus.
Žinoma, nutinka visko. Tai lemputė perdega, tai dar kas nors“, – pasakojo G.Kėvišas.
Jis prisipažįsta, kad ne visada viską pastebi ir jo akyla akis. Tačiau jam į pagalbą dažnai atskuba jo uošvė.
„Dažnai ką nors pastebi mano uošvė. Jos kritika man taip pat labai svarbi“, – šypsojosi vyras.
Apskritai kalbėdamas apie teatrą G.Kėvišas sako svajojantis dar daug ką pakeisti.
„Yra ne tik svajonės, bet būtinybė: teatro plėtros, priestato ir renovacijos klausimai. Kitais metais bus sprendžiama ir dėl akustinės kriauklės. Teatro plėtra – didžiulis dalykas, tai turi spręsti ne tik teatras, bet ir valstybė. Idėjų yra gausybė, tačiau visų jų neišvardinsiu“, – sakė jis.
Pasak G.Kėvišo, teatras turėtų būti centrinė kultūrinė įstaiga ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje. Tačiau ar tai įgyvendinti pavyksta, anot jo, reikėtų spręsti žiūrovams.
