M.Šalčiūtės paskyroje paviešintas laiškas, netrukus sulaukęs gerbėjų palaikymo:
„Noriu būti savimi. Aš bandau skristi, bet jaučiu kaip man kerpami sparnai. Būnant savimi aš neretai girdžiu – tai ne ji. Neįsivaizduoju kas gali būti blogiau nei būti stabdomam būnanant savimi. Laikas pradėti nuo pradžiu, kada jeigu ne dabar. Niekada nevelu sustot ir pradėti viską nuo to, ko pradėjai ir tai nėra blogai... Bet negalvojau, jog bus taip sunku. Nebegaliu sau leisti būti savimi, galbūt dėl to niekada ir nebuvau. Kodėl žmonės nenori tikėti, tuo kas esu.
Skaudu, žinant jog tavo egzistencijos nutrūkimas kitam nuoširdžiai suteiktų laimės ir pasiteinkinimo. Esu atstumta, nepripažinta, nes bandydama per daug suklydau ir galbūt per daug norėjau. Kartais sau esame patys didžiausi priešai, tai ne kartą galėčiau pritaikyti ir sau.
Esu apgauta/išnaudota ne kartą, tikrai. Tiek kartų, kad net nebesuskaičiuočiau ir neskaičiuoju. Kiekvieną kartą pasikartojant panašiai situacijai, būnant apgauta, sutrypta, apžmeižta, aš jau nebesiimu veiksmų, nes pavargau. Liūdna, kai žinai, kad vienaip ar kitaip kiti iš to pelnosi ( emociškai, morališkai, finansiškai). Taip yra todėl, kad esu viena. Stoviu kaip balta avis, priešais juodų avių bandą. Išleistą į gyvenimą be gyvenimo pamokų.
Žiniasklaida neretai formuoja tokį įvaizdį, kokį patys nori matyti (kokį patys nori sukurti) su motyvu būti skaitomi, nors turėtų linkti nešališki; pranešti naujienas, užsiimti švietimu (godumas). Jų veiksmai nelieka bevaisiai, tai stategiškai apgalvota investicija į tolimesnes naujienas.
Yra pasakymas, ką duoti, tą valgo, manau čia galime pritaikyti. Neturint alternatyvų, pasitenkini ties tuo ką turi (duoda). Galima būtų pasakyti, žmonės nėra kvaili patys atsirinka, tačiau ne šioje hipnotizuojančioje situacijoje. Neretas atvėjis, kai žmonės apgaudinėja save, apgaudinėja aplinkinius. Imasi veiksmų tyliai/ suinteresuoti (domisi tyliai), o garsiai pareiškia kitą poziciją. Laikas atkreipti dėmensį į save ir pradėti tęsėti garsiai ištartus žodžius. Mūsų susidomėjimas ties konkrečiu objektu, lygu ties gyvenimo veidrodžiu, kokie ištiesų esate/esame ir kokie mūsų prioritetai. Galbūt dabar vėlu apie tai galvoti/taisytis, kai esu „visuomenės priešas“ su parako statine ir degančia žvake rankose.
Jeigu figuruoji žiniasklaidoje, tai dar nereiškia, kad buvai to likimo prašantis, tai dar nereiškia, kad nesi žmogus su tais pačiais norais kaip ir kiekvienas iš mūsų, su tais pačiais jausmais. Kiekvienoje gyvenimo situacijoje abi pusės turi iš ko pasimotyti, išmokti naujų gyvenimo pamokų. Teisiamieji ir teisiantys.
Mano lūpų kampučiai sukyla retai, nors išvystate priešingai. Neretai tenka užsidėti miražinę kaukę. Dirbtinė šypsena – dirbtinė laimė (kai to nežinai, neskauda, tiesa?). Užsidėtas lukštas apsaugantis nuo aplinkos keliamų pavojų, bet tai įžvelgia nevisi, ne kiekvieno ir galiai (nekaltinu). Niekam nepatinka (nejaudina) skausmas, jeigu jis nėra tavo paties, dėl to skausmu dalintis nenoriu, nors daugiau nieko ir neturiu. Kitiems gali sukelti euforiją, gali būti apimtas ekstazės, kai tavo savijauta lygi fiziniam skausmui, žinant jog kažkam yra blogiau nei tau. (Š**as, kai tokie gyvenimo prioritetai).
Palaikymo prašau retai, retai jo ir sulaukiu. Šį kartą jo taip pat nepaprašysiu, nes tai jūsų pasirinkimo teisė. Šį kartą noriu tiesiog būti išgirsta, būti savimi.“
