Vieną šios vasaros mėnesį A.Valinskas su žmona Inga (49 m.) praleido Šiaurės Kipre esančioje savo viloje.
Sutuoktiniai remontavo prieš aštuonerius metus įsigytą pastatą. Beveik 300 kvadratinių metrų pastate, pro kurio langus atsiveria pasakiški vaizdai, veikti buvo ką.
„Man tai nesunku. Esu dirbęs statybose, pats statęs namus“, – „TV antenai“ pasakojo A.Valinskas.
Pirmame namo aukšte – erdvė svečiams, antrame – šeimininkų virtuvė su svetaine ir valgomuoju bei terasa, o trečiame – jų miegamieji. Šalia namo – platus paplūdimys.
„Čia tiesiog nepaprastai gera gyventi“, – su šypsena net keletą kartų pokalbio metu pakartojo laidų vedėjas.
– Kuo jus sužavėjo Kipras? – pasiteiravau A.Valinsko.
– Kai namą įsigijome 2007 metais, neišvydome ten jokios egzotikos, tačiau iškart pamėgome tą šalį ir vietą.
Šalies istorija be galo turtinga. Be to, ten yra labai saugu. Kipras – viena labiausiai militarizuotų vietų pasaulyje – ten yra graikų, turkų ir britų kariuomenės.
Be to, patogu nuvykti. Sėdi į lėktuvą – ir per trumpesnį laiką, nei nuvažiuotum į Nidą, atsiduri ten, kur nereikia žiūrėti į dangų ir svarstyti, ar lis, ar nelis.
– Galėtumėte namus Kipre vadinti savo antraisiais namais?
– Taip. Mūsų pagrindiniai namai yra šalia Vilniaus, kiti – Nidoje. Tačiau pastaruoju metu į Kiprą vykstame vis dažniau.
Planavau, kad lankysimės ten dar ir spalio mėnesį. Tik, regis, dėl darbų teks ten išleisti Ingą vieną.
– Kviečiatės ten ir draugus paviešėti?
– Žinoma. Inga buvo pasiruošusi visą mėnesį skirti namams atnaujinti, kurti, bet prigužėjo bičiulių. Tačiau dėl to ji kaltina ne mane, o save, nes pirmosios atvyko jos draugės.
Mūsų draugai ten visada laukiami. Sakome: „Atvykite, užeikite – raktas po dubeniu, o dubuo virtuvėje.“
– O ar jūsų sūnūs Arūnas (26 m.) ir Šarūnas (20 m.) nesiprašo ten paatostogauti su savo kompanijomis?
– Jie ten dar nė karto nebuvo. Jei norėtų, visada yra laukiami. Tik vieną dalyką esame pasakę – kai norės ten vykti, tegul mums praneša prieš keletą savaičių, kad galėtume viską suplanuoti.
Bet namą perki arba statai ne tam, kad verstum vaikus ten vykti.
– Inga apie vilą Kipre sakė, kad tai buvo dar viena jūsų avantiūra.
– Avantiūromis ji vadina tokius sprendimus, kuriuos aš priimu jos neatsiklausęs. O taip būna dažnai.
Tačiau taip atsitinka ne dėl to, kad šeimoje yra patriarchatas ar aš noriu pademonstruoti vyriškumą.
Namą Kipre pirkti nusprendžiau spontaniškai. To daryti nesiruošėme, specialiai neieškojome. Kartą toje šalyje lankėmės su draugais. Nuvykome į tą vietovę, o kitą akimirką jau mokėjau avansą.
– Kartu su bičiuliu Žilvinu Žvaguliu turite įsigijęs turto ir Venesueloje, Margaritos saloje. Neketinate atgaivinti ten veikusio jūsų baro „Labas“?
– Turime ten ne tik barą, bet ir apartamentus. Tačiau nesiruošiame ten nei skristi, nei kuo nors užsiimti.
Ten beprotiškai įsišaknijęs socializmas. Dėl politinės situacijos ten yra nesaugu.
Be to, ten nėra ką veikti, nes skrydžių į salą smarkiai sumažėjo. O maždaug prieš dešimtmetį keletą kartų per savaitę leisdavosi lėktuvai iš Amsterdamo ir Frankfurto.
Vietiniai žmonės buvo pripratę pelnytis iš turistų, o dabar laikai pasikeitė. Smarkiai padaugėjo įžūlių vagysčių.
Pastaruoju metu ten atvyko daug žmonių iš Kolumbijos. Jie turi pinigų. Sulaukėme pasiūlymų parduoti, bet nutarėme dar palaukti.
– O Kipro vilą nusprendėte prikelti. Dirbote pats?
– Visus darbus dirbau pats – surinkinėjau baldus, obliavau, kaliau ir gręžiau skyles.
Normaliam vyrui mokėti išgręžti normalią skylę yra privalumas. Gal mažai kas žino, bet dar sovietmečiu esu įgijęs staliaus specialybę. Esu dirbęs statybose, statęs namus.
– Jums gal namą lengviau pastatyti nei scenarijų parašyti?
– Dabar lengviau parašyti scenarijų. Tačiau jaunystėje teko ir pamatus lieti, ir betoną maišyti, ir akmenis nešioti.
Po to savaitę nugarą skaudėdavo. Bet jei reikėtų, ir dabar šiuos darbus atlikčiau.
– Kokios atostogos, kai namus reikia remontuoti?
– Atostogos yra tada, kai dirbi tai, ko nedarai darbo metu.
– Kokią veiklą dar norėtumėte išbandyti?
– Norėčiau nuskristi į kosmosą. Tikiuosi, kad tos kelionės taip atpigs, kad mes Lietuvoje su gaunamais uždarbiais galėsime tai sau leisti.
Dar norėčiau apiplaukti aplink pasaulį. Kaip tik dabar perkame naują jachtą.
Tuomet, kai baigsis mano karjera televizijoje, dvejiems metams norėčiau išplaukt. Susikraučiau į kuprinę knygas, kurių per gyvenimą neperskaičiau, filmus, kurių neperžiūrėjau.
Prisiimti tokią atsakomybę ir dvejiems metams išnykti būtų įdomu. Tai maždaug tas pats, kas dvi kadencijas praleisti Seime.
–Nebūtų gaila palikti darbo televizijoje?
– Kai kas piktinasi, kad per televizorių rodo tuos pačius snukius, kurie neįsileidžia naujų veidų.
Tokiems noriu priminti, kad ketverius metus buvau Seime. Kodėl nė vienas iš jūsų nesukūrėte „Auksinio proto“, nevedėte „Dainų dainos“? Tikiuosi, kad tie, kas taip sako, mane šįkart išgirs, ir per tuos dvejus metus, kažką nuveiks.
– Jau ėmėte planuoti šią kelionę?
– Tai jau bręsta. Įdomu gyventi ne taip, kaip planuoji, o taip, kaip išeina. Juk mes negalime suplanuotai pamilti konkrečios moters.
Didžiausia vyro vertybė – leisti sau gyventi spontaniškai, priimti sprendimus, o kam nors nepavykus prisiimti už tai atsakomybę.
– Laimė yra surasti moterį, kuri būtų šalia ir palaikytų net ir avantiūristiškus vyro sprendimus. Su Inga kartu esate jau beveik tris dešimtmečius.
– Didžiausia laimė – ne surasti reikalingą kitą žmogų, o pačiam tapti reikalingam.
Kad ir ką mes kalbėtume, moterys yra mūsų gyvenimo valdovės, o ne mes moterų. Mes viską darome tam, kad patiktume moterims.
– Ateityje judu su Inga planuojate daugiau laiko leisti Kipre?
– Žinoma. Bet dabar bent aš daug reikalų internetu nesutvarkysiu. Tenka daug filmuotis, tad reikia būti čia. O ateityje planuojame ten gyventi.
Kipre puiki medicina, aplinka, geras vėjas, temperatūra, drėgna, miela. Žiemą vandens temperatūra būna apie 18 laipsnių.
– Televizijoje dirbate 23 metus. Ką ji jums davė?
– Televizija visuomet reikalauja, o ne duoda. Asmenybę labiausiai formuoja knygos.
Jeigu į televiziją ateini skaitęs tik spalvinimo knygelių, žiūrovai greitai pajus, kad turi bėdų dėl intelekto.
Dabar tenka skaityti paskaitas. Studentai manęs klausia, kokias knygas jiems rinktis. Atsakau, kad taptų savo gyvenimo knygos herojais. Tokios knygos, kurią nebūtų gėda vėliau patiems skaityti.
Tiesa, televizija ir duoda. Pirmiausia drausmės pojūtį. Niekas į televiziją atėjusio žmogaus neugdo taip greitai ir stipriai kaip tiesioginis eteris. Jame man yra tekę dirbti su daugybe partnerių.
– Su kuriuo iš jų galėtumėte eiti į žvalgybą?
– Manau, kad su dauguma iš jų. O su kuriuo norėčiau pats? Su Marijonu Mikutavičiumi. Jis yra tikras. Taip pat su Linu Kunigėliu. Jei būtų karas, eičiau su jais.
– Kaip dabar atrodo jūsų dienotvarkė?
– Įtempta. Vienu momentu jau pasirodė, kad per daug. Jei pasitaiko laisva popietė, pagalvoju, kaip čia į medžioklę nuvykti.
– Ten geriausiai ir atsipalaiduojate?
– Dar ir žvejyboje. Medžioklė – visai kas kita. Gera susilieti su gamta.
Kai sėdi bokštelyje ar vaikštai mišku. Kažkas kažkur trakšteli – ausys pačios pajuda.
Tai pirmykščio žmogaus instinktas. Ir tam nereikia jokio šūvio. Medžiotojai nešaudo, jie medžioja. Tam reikia meistriškumo. Tas adrenalinas, kurį pajuntu medžioklėje, labiausiai ir atpalaiduoja.
Medžioklė yra būsena, o ne rezultatas. Čia kaip moterims dėl nėštumo. (Juokiasi.)
Užkariavo dvi televizijas
Šį sezoną A.Valinskas tvirtai koją įkėlė į dvi televizijas – LRT ir TV3.
LRT televizijoje jis su Andriumi Tapinu veda intelektinį žaidimą „Auksinis protas“, su Beata Tiškevič-Hasanova – „Dainų dainą“.
TV3 su Monika Vaičiulyte veda „Svogūnų Lietuvą“.
Šioje laidoje kas savaitę bus teikiami Svogūnai labiausiai savo frazėmis ar poelgiais sužibėjusiems žinomiems šalies žmonėms – politikams, dainininkams, sportininkams, aktoriams, visuomenės veikėjams.
Laidos kūrėjai teigia, kad prizų nusipelnys ne tik pašaipos verti žmonės. Pavyzdžiui, vyrų krepšinio rinktinės treneriui Jonui Kazlauskui buvo įteiktas Vilties svogūnas.
Kiekvienoje laidoje ketinama įteikti vidutiniškai po keturis Svogūnus.
Laidos rengėjai tikina, kad visuomenę stebinančių įvykių taip padaugėjo, kad vieno „Auksinių svogūnų“ renginio per metus, kuris vykdavo balandžio 1-ąją, paprasčiausiai neužtenka.
