Šiame, daugiau nei dviejų valandų koncerte, apibendrinantis Rolando Kazlo žvilgsnis į save – šiame svetingame pasaulyje ir ne save – nesvetingame pasaulyje. Tai – būsenos ir nuotaikos, kurios laikui bėgant keitė nuotaikas ir būsenas, fermentavosi, eiliavosi ir nežinia kodėl virto tekstais, muzika, dainomis, ar pusiau dainomis.
Dainos kol kas labiau žinomos pačiam jas atliekančiam, tačiau atlikėjas ir autorius norėjo su jomis supažindinti Lietuvos vyrus ir ypač – simpatiškas, įdomias moteris, dainų mylėtojas.
Organizatoriai jokiu būdu R.Kazlo dainų nelygina su atlikėju Stingu, bet pabrėžia, kad dainos – R. Kazlo, ir koncertui, pasak įvairių plaukų kritikų, įvairovės ir savotiškumo nestinga.
Savo koncertą Rolandas pradėjo daina „Virš visko“, kurioje apdainavo baimes, nuosmukius ir pakilimus.
„Mieli Pakeleiviai“, – būtent taip R.Kazlas kreipėsi į žiūrovus, leisdamas suprasti, kad su juo svečiai gali keliauti. Ir jis išties pakeliavo – laidė juokelius apie žmonėms aktualias temas – nuo vagysčių iki populiarių koncertų.
„Kad negalvotumėte, jog esame „pasikėlę“, mes prisistatysime“, – rėžė Rolandas, kuris tuojau pat šmaikščiai pristatė savo scenos kolegas ir prakalbo apie svajonę surengti koncertą tūkstantinei publikai, vis save palygindamas su Džordana Butkute, Marijonu Mikutavičiumi ir Egidijumi Dragūnu.
„Galvoju, jog jūs, kaip ir aš – esate nedažni svečiai Kongresų rūmuose. Mums šiek tiek nejauku, tačiau tikiuosi, kad šalti marmuriniai rūmai taps šiltais. Tiek daug žmonių matau. Žinoma, ne tiek, kiek yra surinkę Džordana Butkutė, Marijonas Mikutavičius ar Egidijus Dragūnas. Čia trūksta dar trupučio tūkstančių. Tačiau Dragūnas žadėjo daugiau nebekoncertuoti, Mikutavičius išeis tėvystės atostogų, o scenoje liksiu aš ir Džordana“, – šmaikštavo R.Kazlas.
Žmonės Kazlą pažįsta, kaip aštrų, tačiau itin taiklų liežuvį turintį vyrą, tad nenuostabu, kad viso koncerto metu neleido žiūrovams miegoti. Aktorius papasakojo linksmą koncerto pavadinimo istoriją. Juokaudamas prasitarė, jog vėl gi, galvodamas pavadinimą, rinkosi tarp anksčiau išvardintų scenos žvaigždžių koncertų pavadinimų.
„Žmogui, kuris neturi poetinio pojūčio – šio koncerto pavadinimas sunkus. Galvojome šiek tiek nukopijuoti dainininkus. Norėjome pasivadinti „Aš – Karalius“ (Red. Džordanos Butkutės pavadinimas „Aš – Karalienė“), tačiau Karalius dainuoja grupėje „Žas“. Mikutavičius savo koncertą pavadino „3D show“, galvojome gal pavadinti 2D show? Tačiau tai nuskambėtų, kaip „Du durniai“. Mamontovo pavadinimas „Degančios akys“ neblogas... Gal reikėjo pasivadinti „Degančios ausys“? Bet tai susiję su paskalomis...“, – šypsojosi R.Kazlas, kurio koncerto pavadinimas „Į kitą laiko pusę“ skolintas iš vieno Prancūzų rašytojo.
„Pavadinimas atspindi mūsų laiką. Esi toje kasdienybėje, srovėje ir norisi pažiūrėti į viską iš šalies: į save, į karjerą, į dabartį ir pabūti ten, kur vis nėra laiko pabūti.
Čia – šou. Mūsų kasdienybėje šou netrūksta: automatą va pavogė, vėliau gražina. Kuo daugiau kvailių žemėje – tuo linksmiau“, – juokavo jis.
Rolandas Kazlas ir Pakeleiviai – laisvai visomis laiko ir erdvės kryptimis judanti pataisos dainų kolonija, kurioje viskas savaime su muzika ir dar nežinia kokiu būdu pasitaiso.
R.Kazlas ypatingą dėmesį skyrė dailiajai lyčiai – padėkojo moterims ir pafilosofavo, kuo skiriasi vyras, kuris vedęs ir ne.
„Viengungio lova gali papasakoti daugiau, nei jo stalas. Noriu padėkoti moterims, nes kai į sceną ateini, nori būti apžiūrimas. Jei moterys neitų į koncertus – būtų pustuštės salės. Jos perka bilietą ne tik sau, bet ir vyrui. Jis nenori niekur eiti ir jo didžiausia svajonė – kad moteris išeitų iš namų. Moterys teatre, koncertuose ieško herojaus, o vyras sėdėdamas prie pultelio ieško hemorojaus“, – vis juokavo vakaro šeimininkas.
„Žvelgdamas į dabartį aš labai dėkingas praeičiai – vadinasi, aš daug ko išmokau. Aš turiu namus, brangius žmones. Turiu visas sąlygas kurti, sritį, kur galiu realizuoti savo idėjas“, – „LRT“ laidai „Gyvenimas“ yra kalbėjęs garsus aktorius.
Iš aktoriaus Rolando Kazlo televizijoje kuriamų personažų kadaise kvatodavosi visa Lietuva. Tačiau jau dešimtmetį tik teatrui atsidavęs aktorius į televiziją grįžti neketina. Laidose „Aš su jumis“, „Nekenčiu reklamos“ ir „Dviračio šou“ įkūnytų R.Kazlo personažų žiūrovai ilgisi iki šiol. Tačiau šiuo metu pamatyti jį viešumoje, ar dalijant interviu – itin sudėtinga.
Šeimai tenka prisitaikyti ne tik prie jo repeticijų ir gastrolių po užsienį, bet ir prie išsiblaškymo.“Eiles skaityti galiu prikeltas vidury nakties, bet dėl tokių dalykų, kaip skaičiai, jaučiuosi lyg silpnaprotis. Neatsimenu, kur ką padėjau, nors tai ką tik laikiau rankose“, – yra žurnalui „Tv Antena“ prisipažinęs R.Kazlas.
Kritikai pabrėžia, kad R.Kazlo kuriamiems vaidmenims būdingas žaismingumas. Aktorius liaupsinamas už gebėjimą improvizuoti ir psichologiškai tiksliai perteikti personažo charakterį.
Aktoriaus kūrybą vertina ir paprasti žiūrovai, ir teatro profesionalai.
2009-aisiais R.Kazlas gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Taip pat du kartus buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.
2007 m. šį apdovanojimą pelnė kaip geriausias aktorius už karaliaus Ignoto vaidmenį Witoldo Gombrowicziaus pjesėje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“.
Po metų juo buvo apdovanotas už Napoleono Šereikos vaidmenį Petro Vaičiūno komedijoje „Patriotai“ bei Andželo vaidmenį Williamo Shakespeare’o komedijoje „Jei taip, tai šitaip“.
R.Kazlas taip pat yra tapęs festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ laureatu.
