„Mirties bausmė kuo toliau, tuo labiau reikalinga Lietuvoje, kad galėtume apsivalyti, atsikratyti antžmogių... Tada ir kalėjimai nebūtų perpildyti... Siaubas...“ – rašė stilistas ir floristas Mantas Petruškevičius.
„Kodėl jis turi gyventi? Aš nenoriu, kad jis gyventų kalėjime ir dar mūsų visų išlaikomas. Noriu, kad jis mirtų žiauria ir lėta mirtimi... Ir tai – jokios emocijos. Tai neviltis!“ – antrino Daina Bosas.
Iš pradžių taip pat apie mirties bausmės grąžinimą kalbėjusi televizijos laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė vėliau pakeitė nuomonę: „Ne mirties bausmės reikia – tai NEPADEDA! O pagaliau 20 metų (!) vilkinamą ir stabdomą nemušimo įstatymą priimti ir sutvarkyti atsakomybės klausimą, kai „šeima stebima“ metų metus, o iš tikrųjų joje vyksta kraupūs dalykai. Rašiau apie tai daug sykių, dirbau prie naujo įstatymo, bet ar gali vaiko teisių gynėjai atsilaikyti Rusijos Federacijos skiriamiems šimtams milijonų eurų skatinti neapykantą vaiko teisių apsaugai ir apskritai nemokamai dirbantiems „naudingiems idiotams“ ar netgi Seimo nariams, su pasididžiavimu pasakojantiems istorijas, kaip jiems daug davė smurtas prieš juos (beržinė košė, klupdymas ant žirnių...).
Kaip rodo faktai ir statistika, smurtas prieš vaikus yra mažiausias ne tose šalyse, kur yra mirties bausmė, bet tose, kur valstybė aiškiai teisiškai ĮTVIRTINA ir ĮGYVENDINA nuoseklią ir visą vaiko teisių apsaugą, efektyvų smurto prevencijos, identifikavimo ir intervencijos mechanizmą ir kur vaikai yra ne populizmo objektas, o gerbiami ir mylimi visuomenės nariai.
Kiek dar nužudytų vaikų reikia, kad atsikvošėtume ir imtume tvarkyti vaiko teisių apsaugą taip, kaip Švedijoje, o ne kaip Rusijoje? Kiek?“
„Lietuvių mąstymas: jeigu tėvai muša vaikus, viskas čia OK ir vaikai turi gyventi su tėvais. Jeigu tėvai užmuša vaikus, tada reikia užmušti tėvus“, – baisėjosi režisierius Romas Zabarauskas.
Publicistas Andrius Užkalnis irgi įsiliejo į diskusiją socialiniuose tinkluose: „Lietuva šiandien tapo bailios Skandinavijos ir viduramžių laukinio Irano mišiniu. Vieni šaukia mirties bausmės (jos reikėjo arba nereikėjo tiek pat kiek dabar ir prieš tris dienas), kiti (daugiausia surūgusios politkorektinės stervos smailomis nosimis ir vielos formos lūpomis iš NVO) rūpinasi, kad prasigėrusio išgamos kas nors nepavadintų prasigėrusiu išgama žmogžudžiu, nes bus patyčios ir negražu. „TV pagalbos“, „Bėdų turgaus“ ir rusiškų multikų išaugintas tautos piktybinis navikas. Gaila, kad jų taip daug.“
O štai kulinarijos knygų autorė ir televizijos laidų vedėja Beata Nicholson pasiūlė pasigilinti į nelaimės priežastis: „Ši istorija nėra apie mirties bausmę ar ne, ši istorija apie moterį, kuri gimdė vaikus vieną po kito ir negalėjo pasiryžti ar tiesiog neturėjo jokių galimybių gyventi atskirai, ir ši istorija yra skirta kiekvienai nuo smurto kenčiančiai moteriai... Dar vienas priminimas, kad jei jūs nesaugote savo gyvybės, tai pagalvokite apie SAVO VAIKUS. Ji ir apie apie tai, kaip kiekvienas turime būti atsakingas už savo gyvenimą, ir lygiai taip pat, kaip mes kiekvienas esame atsakingas už tų žmonių gyvenimą sukiužusioje trobelėje, apie moterį, kuri galbūt pati nenorėjo, o galbūt jai niekas nepasiūlė jokios kontracepcijos, ir ji nepagalvojo, kad gyventi su vyru, kuris kelia prieš tave ranką, susilaukti su tokiu vyru vaikų – tai stumti visų pirma į didžiulį pavojų...
Ši istorija – tai peilis į širdį kiekvienai mamai ir moteriai, ir kiekvienai šeimai, kuri svajoja apie vaikus ir jų negali susilaukti... Aš manau, kad ne mirties bausmė čia padės, o KONTRACEPCIJA ir bendruomeniškumas. Atsakymas yra meilė, o ne mirtis. Akivaizdu, kad vaikų motina meilės gyvenime mažai gavusi, jei galėjo kęsti beviltišką situaciją, gyvenimą su žiauriu degradu ir beveik kas dvejus metus susilaukti po kūdikį. Aš nieko neišmanau apie tai, kaip dirba socialiniai darbuotojai, bet galbūt vertėtų taip sunkiai besiverčiančioms moterims pasiūlyti valstybės finansuojama kontracepciją??? Yra būdų ir yra ilgalaikių metodų... Tikrai ne priverstinai, o savanoriškai. Galbūt šitaip galima būtų bent kažkiek sumažinti nelaimingų vaikų ir tokių tragedijų? Gal tegul gimsta vaikai tik tose šeimose, kuriose jų nenužudys jų pačių tėvas, o motinos padėtis nebus tokia beviltiška.“
