Psichologas T.Lagūnavičius – aštuonių knygų autorius, socialinių mokslų daktaras, Kauno jaunimo mokyklos vadovas. Iškalbus, energingas, sportiškas, jaunatviškas, šiek tiek ekstravagantiškas ir, kaip paaiškėjo per pokalbį, – labai nuodėmingas.
– Jei reikėtų save apibūdinti dešimčia žodžių, kokie jie būtų?
– Esu atkaklus, aiškiai žinantis savo norus, siekiantis tikslo, kruopštus, galintis dirbti kelis darbus vienu metu, nuolat bandantis viską suprasti ir atrasti ką nors nauja.
– Naujovių ieškote žmoguje ar apskritai gyvenime?
– Gyvenime, nes tai beprotiškai įdomu. Man patinka studijuoti, mokytis, sisteminti, rikiuoti.
Mano specializacija dvilypė – bendroji ir sporto psichologija. Esu dirbęs su aukšto meistriškumo sportininkais, plaukikais. Bandžiau jiems padėti prieš varžybas.
– Ar jūsų pagalba davė vaisių?
– Vienas dalykas aiškus – jokia psichologinė pagalba negali atstoti treniruotės ir fizinio pasirengimo.
Geriausiu atveju tai pagelbėja 10 procentų. Jei esi psichologiškai nepasirengęs varžyboms, tai viską, ką jau turėjai, gali prarasti.
Tokie dalykai vyksta ir gyvenime, nes gyvenimas – taip pat sportas. Vieni gyvena kaip sportininkai mėgėjai: saugiai važinėja, visko bijo, vengia, kad tik, neduokdie, kas nors neatsitiktų. Kiti – sportininkai profesionalai, visur ir visada siekiantys maksimalaus rezultato.
– Jūs – iš pastarųjų?
Ar atšalus santykiams gali padėti grupinis seksas?
– Esu tas sportininkas, kuriam įdomūs tik maksimalūs rezultatai. Ir ne tik toje srityje, kurioje dirbu.
– Ar pats sportuojate?
– Taip, lankau šokių, kūno rengybos treniruotes, be to, plaukioju. Vis dėlto pastaruoju metu įdomiausia veikla – edukologinė psichologija. Mane dabar kankina trys pagrindiniai kūrybiniai klausimai.
– Kokie?
– Pirmasis – kaip greitai ir daug išmokti. Esu suradęs daugiau nei 140 būdų, kaip tai padaryti. Antras dalykas – kūryba. Esu sukūręs 225 labai konkrečias kūrybines technologijas.
Ir trečiasis – kaip bet kokio lygio mokyklas padaryti priimtinas daugumai žmonių, visoms klientų grupėms.
Juk mokiniai ir yra mūsų klientai. Todėl tai turi būti tarsi prekybos centras.
– Ar šias savo technologijas jau pritaikėte praktiškai?
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
– Taip, juk esu mokyklos direktorius. Nuo 1995-ųjų vadovauju Kauno jaunimo mokyklai. Ten mokosi vaikai, turintys neišspręstų gyvenimo klausimų. Padedame jiems susitvarkyti su vidinėmis problemomis ir siekti rezultatų.
– Mokyklos direktoriaus ir psichologo kabinetas yra vienas ir tas pats?
– Taip, ir man beprotiškai patinka būti direktoriumi.
– Jums patinka būti mokyklos direktoriumi ar tiesiog direktoriumi?
– Būtent mokyklos direktoriumi, nes mėgstu vaikščioti į mokyklą. (Juokiasi.) Per 20 metų esu užauginęs kelias kartas ir turiu kuo didžiuotis, o ypač vadinamaisiais sportininkais, gyvenime siekiančiais savo tikslų.
– Bet juk yra ir nevykėlių?
– Nėra žodžio „nevykėlis“. Yra sportininkai ir mėgėjai, kurie prisitaiko, gyvena saugiai – jiems taip gerai. Tokie žmonės visuomenei yra patogūs. Neslėpsiu, mes irgi siekiame išleisti į gyvenimą tokių žmonių. Kaip direktorius suvokiu, kad turiu dirbti gerai visuomenei ir valstybei.
– Žinote, ką pats darote ne taip?
– Žinoma! Ir nuolat su tuo kovoju. Beprotiškai mėgstu saldumynus ir niekaip negaliu atsikratyti šio įpročio.
Matyt, tai paveldėta, nes mūsų šeimoje saldumynus mėgo visi: ir seneliai, ir tėvai.
– Yra ir tokia teorija – jei žmogus ko nors labai nori, vadinasi, organizmui to trūksta.
– Būkime nuoširdūs ir teisingi – dažniausiai tai yra blogi įpročiai.
Kita vertus, kaip gali atsisakyti balintos kavos su šokoladiniu tortu? Kas gali būti geriau? Ak, nebetęskime, tai skaudi tema.
– Kokios psichologinės problemos kankina šiuolaikinį žmogų?
– Kodėl problemos dabar labiau psichologinės? Todėl, kad atsirado vadinamoji gerovė ir tie, kurie nori dirbti, gali užsidirbti, puikiai gyventi, įsigyti norimų daiktų, turto.
O kai tai prarandama, atsiranda egzistencinių problemų, kyla klausimas, kam ir dėl ko aš gyvenu.
Antras klausimas – santykiai šeimoje. Senais laikais viskas buvo paprasta – šeimos narius siejo materialūs ryšiai.
Visi – ir žmona, ir vaikai – buvo reikalingi ir dirbo ūkyje. Vyras taip pat negalėjo niekur išeiti.
Kitas dalykas – nebuvo pagundų, t. y. nei spalvingų žurnalų, nei interneto svetainių, nei kitokių galimybių. Šeimos gyvendavo ūkiuose, vienkiemiuose, už kelių kilometrų vienos nuo kitų.
Viena aktualiausių bėdų – tėvų ir vaikų konfliktai dėl gyvenimo scenarijų neatitikimo.
Dar viena nauja opi problema – intymus gyvenimas. Šiuolaikiniai vyrai lankydamiesi mano konsultacijose dažnai guodžiasi, kad jaučiasi kaip lytinio darbo proletarai.
Dabar visose erdvėse rašoma, kad mylėdamasi moteris privalo pajusti orgazmą. Kas užgriūva vyrui ant galvos? Nuolat kalama mintis, kad aš, kaip darbininkas, turiu pasiekti šį rezultatą.
Dabar turiu gultis į lovą ir dirbti, kol ji pajus orgazmą. Kas ištinka vyrą? Stresas! O ypač tuomet, jei vyras geranoriškas. Jam pačiam malonumo iš sekso nebėra, jei jo galvoje sukasi viena vienintelė mintis, kaip ištekinti tą detalę – orgazmą. Šia problema skundėsi ne vienas vyras. Matyt, juos jau rimtai tai pradeda užknisti.
– O ko, be orgazmo, nori moterys?
– Madingiausias moters skundas: „Manęs niekas nesupranta ir neklauso.“ Šiuolaikinė moteris yra gavusi šeimos valdytojos licenciją. Ji formuoja šeimos politiką, verslą, misiją.
O kai vyras ką nors padaro ne taip – ne taip kalbasi su giminėmis, ne taip elgiasi ar netinkamai paauklėja vaikus – moteris yra nepatenkinta.
Ji jaučiasi kaip darbdavys, kurio vienintelis darbuotojas blogai dirba. Ir tas „blogai dirba“ yra pagrindinė moters skundo tema.
Kaip spręsti situaciją? Yra du būdai. Galima manipuliuoti arba motyvuoti – dabar tai taip pat labai madingi žodžiai. Vis dėlto reikia žinoti, kaip manipuliuojant žmogumi nepersistengti, kad nenutrūktų ryšys, ir neprarasti šeimos.
Kita aktuali šiuolaikinė problema – gyvenimas antroje šeimoje. Apie pusė porų laimę bando antrą, o gal net ir trečią kartą, jų vaikai gyvena ne su abiem tikraisiais tėvais.
– Apie ką kalba paaugliai?
– Paaugles kankina dvi problemos: grožio ir laimės paieškos. Pirma tema – aiški, antroji – kaip būti laimingai ir kas mane tokią padarys.
Abi šios problemos veda link kompleksų. Jei esu nepakankamai graži, vadinasi, kažkas manęs gali nepadaryti laimingos.
– Ar paauglės nesistengia siekti laimės kitais būdais?
– Žinoma, yra visokių paauglių. Dalis merginų pasitiki savo jėgomis, siekia mokslų ir karjeros galimybių. Jos žino, kad laimę reikia kalti pačioms ir vien grožio nepakaks.
– Šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja ne tik grožio, bet ir jaunystės kultas. Kokiems žmonėms gyventi lengviau?
– Be jokios abejonės, gražiems. Tai ir karjera, ir pinigai, ir pasisekimas tarp priešingos lyties.
Vienareikšmiškai karjeros laiptais lengviau lipa gražūs, aukštaūgiai ir šviesiaplaukiai žmonės.
Grožis ir ūgis labai svarbu karjeros pradžioje, o po 10–15 metų galimybės išsilygina. Kuo aukščiau lipi, tuo daugiau reikia kompetencijos.
Jei tas gražus aukštaūgis kelia kvalifikaciją, jis gali pasiekti labai daug, bet jei sustoja, jį lengvai gali aplenkti ne toks išvaizdus kolega.
Juolab kad šiuolaikiniame pasaulyje viską galima koreguoti – pradedant sporto klubais, baigiant grožio salonais ir plastine chirurgija. Jei man reikėtų, naudočiausi ir tuo – neturiu jokių kompleksų.
Šimtu procentų pateisinu merginas, kurios darosi plastines operacijas, nes tai joms palengvina socialinį gyvenimą. Kita vertus, tai nėra vienintelė priemonė, reikia ir daugybės kitų dalykų.
Būti gražiai – labai naudinga. Rekomenduoju tai! O tai, kad kas nors tave priims tokią, kokia esi, seniai seniai buvo skirta tik sielai nuraminti.
– Ar todėl ir jūsų įvaizdis toks? Kodėl šviesinatės plaukus?
– Kiek pamenu, mano įvaizdis toks jau labai seniai, gal 20 metų. Sykį patekau pas kirpėją, kuris man pasiūlė: „Pabandom tave padaryti blondinu?“ Nors iš tiesų esu tikrų tikriausias brunetas. Pabandėme. Dabar jau neatsimenu, kaip atrodau tikrais plaukais.
Šviesiaplaukiams taip pat lengviau gyventi. Juk visuomet gali pajuokauti: „Ai, aš blondinas – ką noriu, tą sakau!“
Tiesą sakant, stengiuosi šia taisykle nesinaudoti, nes bandau būti ir truputį protingas. (Juokiasi.)