– Kurį laiką anksčiau abu dėstėte būsimiems aktoriams. Pastaruoju metu kai kurie aktoriaus meistriškumo specialybės studentai skundžiasi nuovargiu, motyvacijos trūkumu, engiančiais dėstytojais. Ar labai skiriasi šių laikų būsimi aktoriai nuo jūsų kartos studentų?
Ramūnas: Labai skiriasi požiūris į mokslą. Jei būčiau pasakęs Rimui Tuminui ar Jonui Vaitkui, kad negaliu daryti etiudo, nes trūksta motyvacijos, mane turbūt būtų išviję. Pagarba dėstytojui buvo neginčijama.
Rimantė: Mes irgi buvome jautrūs, bet kažkaip susiimdavome. Aš nelabai suprantu, kodėl jie verkia studijuodami Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Iš tikrųjų reikia užsiauginti storą odą, pasirengti rimtam ir sunkiam darbui. Neatmestina, kad tave ir žemins, ir kritikuos.
„Šėpos“ teatre mes repetuodavome iki 7-os ryto, patys lėles siūdavome, o 9 valandą ryto eidavome į paskaitas. Juk jei pasirinkai tokią profesiją, būk malonus – augink išorinius ir vidinius raumenis. Kita vertus, tai kita karta ir nieko čia nepadarysi.
Ramūnas: Na, dabar studentai verkia ir pakantumo prašo. Pabaigs akademijoje pakančias studijas ir ką toliau darys? Kartais tenka susidurti su režisieriais, kurie, neduok Dieve, kaip rėkia ir psichologiškai spaudžia.
– Kai kurie aktoriai purtosi vaidinti serialuose ir renkasi tik teatrą, sakydami, kad dirbti televizijoje jiems negarbė.
Rimantė: Aš save laikau daugiau teatro aktore, o su televizija reikia atsargiai elgtis, kad joje nepaskęstum. Na, ką čia slėpti, juk į serialus aktoriai eini ne meno kurti, o dėl pinigų. Jei labai striuka, galima ir ten padirbėti.
Vis dėlto manau, kad vaikščiodamas iš serialo į serialą aktorius nukenčia profesine prasme. Kita vertus, kiek aktorių neturi vaidmenų, tad ką jiems daryti?
– Ramūnai, ne kartą užsiminėte, kad jums labiau norisi režisuoti, o ne vaidinti.
Ramūnas: Na, aš jau nuo pirmo kurso apie tai galvoju. Daug teko bendrauti su režisieriais, kurie vaidina režisierius, o ne dirba savo darbą. Nelabai turiu noro ir laiko su tokiais kūrėjais susidurti.
– Kaip režisierius suteikiate aktoriui laisvę improvizuoti, nesate diktatorius?
Ramūnas: Aktoriams suteikiu pakankamai laisvės, kad patys išlukštentų personažą. Įdomu stebėti, kaip tavo pirminis įsivaizdavimas išsiplėtoja su kitų žmonių pagalba.
– Statydamas „Anglišką detektyvą“ neišsivertėte be Rimantės pagalbos, ji rašė dainų tekstus.
Rimantė: Tai sena istorija. Prieš kelerius metus su studentais statėme diplominį spektaklį, kuriame buvo dainuojama, šokama ir vaidinama. Ramūnas parašė pjesę, studentai išsirinko dainas, aš parašiau joms tekstus.
Ramūnas: Vėliau Kamerinio teatro direktorius man pasiūlė pastatyti spektaklį. Parodžiau jam diplominio spektaklio įrašą ir nutarėme jį prikelti iš naujo.
– Esate veiklūs, daug idėjų turintys žmonės. Gali susidaryti įspūdis, kad ramios minutės sau neturite. Kokia jūsų įprasta diena?
Rimantė: Gerai skamba, kad mes visada užsiėmę. Gal tokio įspūdžio nereikėtų gadinti. (Juokiasi.) Kai yra darbo, dirbame, bet būna dienų, kai keliamės kada norime, išgeriame kavos, einame į mišką pasivaikščioti su šunimis, grįžę ką nors paskaitome, neskubėdami pasiruošiame pietus.
– Kuris dažniau teatre gaunate gėlių?
Ramūnas: Aš beveik niekada negaunu.
Rimantė: Dabar nėra mados po spektaklio įteikti gėlių. Nebent pažįstami atneša.
– Ramūnai, o jūs atnešate Rimantei be progos gėlių?
Ramūnas: Būna tokių dienų.
– Aktoriaus profesija alina emociškai, atima laiką iš šeimos.
Rimantė: Kiek galėdami stengiamės derinti aktorystę ir šeimą. Manau, ši profesija sudėtinga ne tuo, kad daug darbo. Ši profesija sudėtinga pauzėmis ir laukimu. Jei esi pripratęs dirbti, pauzės kankina, tada gali prasidėti įvairios psichologinės problemos, apnikti nevisavertiškumo jausmas.
– Tikriausiai psichologinė įtampa veikia ir šeimos narius?
Rimantė: Jeigu abu partneriai yra aktoriai, tai namuose egzistuoja supratimas. Aš jau žinau, kaip išgyventi pauzes. Baisių dramų nekyla.
– Ar jaunystėje dažnai vesdavotės dukterį į teatrą?
Rimantė: Turėjau auksinę anytą, daug padėjo mano mama. Morta užkulisiuose nelaukdavo, nebent į spektaklius ateidavo. Nesivesdavau jos į repeticijas, žinojau, kad vaikas trukdys susikaupti.
– Ramūnai, ką iš jūsų atėmė aktoriaus profesija? O gal vyrams lengviau, nereikia tiek daug aukoti?
Ramūnas: Jeigu kalbame apie pauzes darbe, būna, kad vyrai kremtasi labiau nei moterys.
Rimantė: Aktoriaus profesijai labai svarbi sėkmė. Gali būti labai talentingas, bet kartais tiesiog tavęs nepastebi ir nepakviečia vaidinti. Vis dėlto manyčiau, kad vyrams aktoriams lengviau. Jei šeimoje auga vaikai, didesnė atsakomybė tenka moteriai.
– Tikriausiai moterims aktorėms sudėtingiau ir todėl, kad jos priklausomos nuo savo amžiaus. Vyrams tai nėra taip aktualu, jiems vaidmenų atsiranda ir senatvėje.
Rimantė: Žinoma. Dramaturgijos esmė ta, kad aktorėms įdomių ir vertingų vaidmenų parašyta mažiau negu vyrams. O senstant jų dar mažėja.
– Ar neaplanko nostalgiškos mintys apie senatvę?
Rimantė: Senatvės nebijau. Net ir prie savo veido neleidžiu prisiliesti jokiems plastikos chirurgams, grožio specialistams. Nepasakysiu nieko nauja, bet sensta visi. Nėra reikalo bėgti paskui jaunystę, nes jos nepavysime.
Tad prasmingiau atsipalaiduoti ir smagiai senti. Pamatę mano pražilusius plaukus aplinkiniai ima komentuoti: „Oi, kokia susenusi.“ Tai yra normalu, aš senstu. Ir metų man vis daugės. O plaukų nedažau, nes nenoriu. Turiu teisę elgtis taip, kaip man patinka.
– Ar tarp aktorių didelė konkurencija?
Rimantė: Girdėjau, kad taip būna, bet nesusidūriau. Nacionaliniame dramos teatre puiki atmosfera tarp kolegų ir nekyla nepasitenkinimų, kad vaidmenį paskyrė tam, o ne kitam.
Iš senų pasakojimų girdėjome, kad prie vaidmenų skirstymo lentos kai kuriuos aktorius infarktas ištikdavo.
