Pora kreipėsi į teismą, kad jis nutrauktų penkiolika metų trukusią jų santuoką. Santuoka bus nutraukta abiejų šalių sutarimu.
Iš pirmosios santuokos Lina turi dukrą Akvilę ir sūnų Tautvydą. Pora susilaukė bendro sūnaus Arvaido. Žilvinas dar turi dukrą Živilę iš pirmosios santuokos.
Vasarą sostinės Verkių parke Ž.Šilgalį lrytas.lt užtiko su žavia mergina. Tuo metu kaip tik vyko vienos įdomiausių jaunų Lietuvos muzikos grupių „Soul Moustache“ narių Vytautės Pupšytės ir Vyčio Smolsko vestuvės.
Politikas ir mergina atrodė lyg būtų šios šventės svečiai, bet Ž.Šilgalis sakė, kad tik vaikštinėjo parke.
Kas ta mergina, su kuria vaikštinėjo parke?
„Draugė. Kristina, – atsakė Ž.Šilgalis. – Daug su kuo vaikštau.“
Lina ir Žilvinas susituokė po penkerių metų bendro gyvenimo. „Pirmą kartą Žilvinas man pasipiršo po dviejų savaičių pažinties – aš net sutrikau, pamaniau, gal ne taip supratau, ką pasakė. Kokios gali būti vedybos, jei vienas kitą vos pažįstame! Kai pradėjome kartu gyventi, įsisukome į darbus, lyg ir laiko vedyboms pritrūkdavo. Kai pati pradėjau norėti vestuvių, niekas manęs nesiskubino vesti prie altoriaus, – žurnalui „Stilius“ yra pasakojusi Lina. – Susituokėme, kai pakeliui jau buvo mūsų pagrandukas Arvaidas. Moteriai reikalinga santuoka. Jaučiausi netvirtai. Norėjosi oficialiai įteisinti mūsų santykius. Man santuoka – tai įrodymas, kad esame reikalingi vienas kitam, kad pasitikime vienas kitu, kad tai yra tas žmogus, su kuriuo nori būti ir džiaugsme, ir varge.“
Po vienu stogu Žilviną ir Liną suvedė avarija, kurios metu Žilvinui lūžo kaklo slankstelis. „Man paskambino jo mama, nors nebuvau jos net regėjusi, ir sako: „Linut, atvažiuok.“ Nuvykau į Telšius, stotyje susipažinau su mane pasitikusiais jo tėvais ir seserimi. Žilvinas ligoninėje tik žiūrėjo į lubas, gydytojai nieko gera neprognozavo. Plėšiausi tarp darbo, vaikų ir Žilvino – lankiau jį. Neslėpsiu, viduje virė arši kova – juk mudu buvome pažįstami vos mėnesį. Bet maniau, jei aš žmogui reikalinga, turiu padėti, o paskui – kaip bus, taip bus. Po pusantro mėnesio jį išleido iš ligoninės. Iki pusės sugipsuotas – lyg riteris su šarvais. Žilvino mama pasiūlė atvežti jį pas mane ir pabandyti mums gyventi kartu. Buvo romantiška: aš ėjau į darbą, jis prižiūrėdavo vaikus, gamindavo vakarienę, o vakare ateidavo manęs pasitikti grįžtančios iš darbo. Ilgai vakarodavome žvakių šviesoje, stengėmės vienas apie kitą sužinoti kuo daugiau, kūrėme ateities planus. Per žiemą Žilvinas sustiprėjo ir pradėjo galvoti, kaip čia išlaikyti staiga padidėjusią šeimą. Įsidarbino savo tėvo bendrovėje „Stotas“. Netrukus ir aš su vaikais paskui Žilviną į Telšius persikėliau ir įsitraukiau į „Stoto“ veiklą. Įmonė užsiėmė prekyba – tuomet populiariose komercinėse parduotuvėse galėjai nusipirkti ir puodynę, ir pieštuką, ir lūpų dažus. Žilvinas norėjo viską iš pagrindų pakeisti. Jam pavyko – susitarė su didele ir garsia kompanija dėl palankių sąlygų, ir pradėjome prekiauti buities technika. Mano viršininkas buvo Žilvinas. Labai reiklus ir griežtas. Kartą susipykome taip, kad aš net išėjau iš darbo. Kažką ne taip pardaviau, ne ten padėjau... Skalbimo mašinos, lygintuvai ir net naujausia vaizdo ir garso aparatūra – tai ne ta sritis, kuri mane labai domintų. Todėl ir darbas joje neteikė didelio malonumo. Pusmetį buvau namie. Kartą paskambino draugė ir paklausė, ar nenorėčiau pradėti užuolaidų verslo. Susimąsčiau. Žilvinas padėjo apsispręsti sakydamas: „Jei nori būti namų šeimininkė – puiku, jei ne – dabar tavo šansas.“ Nusprendžiau jo nepraleisti“, – yra pasakojusi L.Šilgalienė.
