Šiuos ir daugybę kitų pikantiškų klausimų išgirdo 77 metų arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, kuris antradienio vakarą dalyvavo Kauno lofte „Gargaras“ vykusiame humoristo Justino Jankevičiaus „JJ show“.
Gausiai į renginį susirinkę kauniečiai išgirdo itin atvirą šoumeno ir dvasininko pokalbį, kuriame netrūko skaudžių temų ir atvirų prisipažinimų. Tai privertė publiką daugybę kartų garsiai kvatotis.
Nors išsamaus, smagaus ir nenuspėjamo pokalbio dvasią palaikė humoristas J.Jankevičius, garbaus amžiaus S.Tamkevičius jam nenusileido. Dvasininkas stebino nuoširdumu, atvirais atsakymais, šviesiomis mintimis ir šiuolaikišku požiūriu į gyvenimą.
Šis pokalbis J.Jankevičiui paliko didelį įspūdį. S.Tamkevičių jis vadina vienu šviesiausių ir atviriausių Lietuvos dvasininkų.
Renginys, kuriame koncertavo dainininkas Vidas Bareikis, prasidėjo kiek neįprastai. Pirmiausia publikos akivaizdoje J.Jankevičių iš ekrano pasveikino jo mylimoji dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu.
„Būk laimingas ir sveikas“, – į J.Jankevičių kreipėsi atlikėja ir padainavo jam „Su gimimo diena“.
Vaizdo medžiagoje mergina sveikino vasario 16-ąją gimusį ir vakar 31-ąjį gimtadienį šventusį širdies draugą.
J.Jankevičius į šį sveikinimą atsakė gana išradingai ir šmaikščiai: „Sujautrinote ciniką. O žinote, mano mergina pilna staigmenų.“
Po šio sveikinimo jis pristatė savo pašnekovą S.Tamkevičių: „Nepaisant to, kad aš esu šiek tiek ateistas, o jis šiek tiek katalikas, mes esame tam, kad parodytume, kad yra vienas dalykas, kuris absoliučiai mus visus vienija. Tai meilė Lietuvai.“
Į sceną dvasininkas užlipo rankose laikydamas dovanų maišelį. Jį pamatęs J.Jankevičius puolė pokštauti sakydamas, kad jis nėra daktaras, todėl butelio jam dovanoti tikrai nereikia.
„Atvykdamas čia ir žinodamas, kad šiandien jūsų gimtadienis, galvojau, ką į šį krepšį įdėti. Ne butelis čia, o knyga „Viešpats mano šviesa“. Joje – mano prisiminimai iš 75 metų“, – sveikindamas sukaktuvininką sakė S.Tamkevičius.
Pokalbis prasidėjo prisiminimais iš dvasininko vaikystės. Dzūkijos kaime gimęs S.Tamkevičius augo su dar trimis broliais, jis buvo jauniausias.
Dvasininkas atvirai pasakojo, kaip vasaromis teko ganyti karves, nors to daryti labai nemėgo, nes šis darbas buvo labai nuobodus.
J.Jankevičius į šį pastebėjimą turėjo greitą ir linksmą atsakymą. Jis sakė, jog vasaros atostogos anuomet buvo sugalvotos tam, kad kaimo vaikai tėvams padėtų nudirbti darbus.
Humoristas dvasininko paklausė, ar jis žino, kad šiuolaikiniai vaikai praleidžia valandų valandas savo planšetėse ganydami karves ir dar su draugais dalijasi šia pramoga. S.Tamkevičius į šį pastebėjimą atsakė, kad nei planšečių, nei mobiliųjų telefonų anuomet nebuvo, o juos pakeisdavo knygos. Pirmoji dvasininko perskaityta knyga buvo apie penkiolikmetį kapitoną.
J.Jankevičius bandė pajuokauti klausdamas S.Tamkevičiaus, ar tiesą pasakoja močiutės, sakydamos, kad pokario metais iki mokyklos joms tekdavo nueiti mažiausiai septynis kilometrus.
Kunigas tai patvirtino. Pradinėse klasėse būsimasis dvasininkas iki mokyklos nukulniuodavo vieną, o vėlesnėse – net aštuonis kilometrus.
„Kai tėvas man nupirko dviratį, jaučiausi taip, kaip jūs dabar jaučiatės vairuodami BMW“, – sakė S.Tamkevičius, sukeldamas salėje juoko bangą.
„Buvo taip baisu? – iš karto paklausė J.Jankevičius ir dar pridūrė: – Kiek kartų su savo dviračiu įlėkėte į autobusų stotelę?“
Publika kvatojosi dar garsiau, o kunigas atsakė, kad į stotelę nė karto nepataikė, bet į nuokalnę leidosi gana skaudžiai.
J.Jankevičius pašnekovui negailėjo ir kompromituojamų klausimų. Vienas iš jų apie tai, ką anuomet jis rūkė.
S.Tamkevičius nieko neslėpdamas prisipažino, kad broliai jį vaikystėje buvo išmokę rūkyti cigaretes.
Tačiau būsimam kunigui besimokant šeštoje klasėje apie tai sužinojo motina ir paprašė nerūkyti. Vaikui to pakako, kad mestų žalingą įprotį. Jeigu apie rūkantį sūnų būtų sužinojęs tėvas, S.Tamkevičius neabejoja, kad tąkart būtų gavęs lupti.
J.Jankevičius pokalbyje palietė ir skaudžią nuo sovietų režimo ir KGB smarkiai nukentėjusio, lagerių neišvengusio dvasininko praeitį.
Antroje pokalbio dalyje klausimus S.Tamkevičiui galėjo užduoti visi renginio dalyviai. Dvasininkui užduoti klausimai ir atsakymai į juos:
– Ar buvote striptizo bare?
– Ne, nebuvau.
– Ar gali kunigas būti klaustrofobas? Kaip jaučiasi kunigai klaustrofobai sėdėdami klausykloje?
– Kai mokomės kunigų seminarijoje, per tuos metus seminarijos vadovybė, kiti kunigai ir aplinkiniai mato, ar būsimas kunigas turi kokių psichologinių nukrypimų, ar ne.
– Ar turėjote simpatiją?
– O! Papasakosiu apie pirmą simpatiją. Tai buvo Alytuje. Praėjo metai vikaraujant. Vieną vakarą motociklu grįžtu į namus prie garažo ir prietemoje matau, kad stovi kažkokia mergina. Pasisveikinau su ja. Matau, kad jos veidas pilkas. Sako ji man, kad eina nusiskandinti. Man buvo pirma tokia patirtis. Pasiūliau jai pasikalbėti. Nusivedu ją į savo kambarį ir ji man sako: kunigėli, aš jus myliu. Negaliu gyventi, todėl arba jūs, arba nusiskandinsiu. Žinote, ji nenuskandino.
Pakalbėjome, pasakiau jai, kad ji negali dėti vilčių į kunigą. Ji išėjo, po to sužinojau, kad ji ištekėjo už karininko. Ilgai dar mąsčiau, ar ji nebuvo atsiųsta KGB. Jeigu būtų kunigėlis užkibęs, KGB darbuotojai būtų tuo pasinaudoję verbuodami.
– Ar esate nors vieną užkietėjusį ateistą atvedęs į tikėjimą ir kaip jums tai pavyko?
– Lageryje buvo daug vyrų, kurie pabendravę su manimi paprašė būti pakrikštyti. Vienas kaukazietis panoro krikšto, tačiau teko jam atsakyti, kad Katalikų bažnyčia šiaip sau šio sakramento nesuteikia. Reikia žinoti, ką žmogus prisiima. Jis sutiko, kad jam pasakočiau apie religiją. Mes ilgus vakarus po darbo kalbėdavomės, aš jį mokiau ir po to pakrikštijau. Tokių atvejų buvo ne vienas.
– Katalikų bažnyčia anksčiau kritiškai žiūrėjo į mokslinę fantastiką. Ar požiūris pasikeitė dabar?
– Ne. Bažnyčia šitos krypties neliečia ir savo balsą pasako ten, kur nėra fantastikos.
– Kokioje šalyje toliausiai buvote ir kur labiausiai patiko?
– Man labiausiai patiko Kanada. Pirmas susidūrimas su laisvu pasauliu po lagerio buvo Vokietija.
– Ką pirmiausia pirkote už „doičmarkes“?
– Įdomi patirtis buvo. Kai grįžau iš Sibiro, Lietuvos parduotuvėse, atrodė, visko buvo labai daug, o kai nuvažiavau į Vokietiją ir įėjau į prekybos centrą, apraibo akys. Deja, markių daug neturėjau. Tais laikais gyvenome labai kukliai.
– Ar yra toks dalykas kasdieniame kunigo gyvenime, kas nebūtų paslaptis, tačiau daugelis to nežino?
– Manau, kad kunigo gyvenime nėra paslapčių, kurių žmonės nežino. Tikras kunigas turi tikėjimą. Paslaptis yra tik išpažinties. Jis jokiu būdu, net jeigu būtų kankinamas, ką išgirdo per išpažintį, išduoti negali. Tai vienintelė paslaptis.
– Koks įsimintiniausias klausykloje jums nutikęs įvykis? (– Kaip matote, KGB vis dar siunčia jums klausimus? – J.Jankevičiaus pastebėjimas).
– Yra tokių dalykų, kurie nėra išpažinties paslaptis. Yra buvę, kad ateina išpažinties, bet prisipažįsta, kad myli. Reikia tokiai moteriškei kažką protingo pasakyti.
– Turite paruošęs standartinį atsakymą?
– Medaus per stiklą nereikia laižyti.
– Ar buvote kada nusižengęs bent vienam Dievo įsakymui?
– Išpažinties einu maždaug kartą kas mėnesį. Turiu ką pasakyti. Nebūtinai reikia užmušti žmogų ar sulaužyti celibatą. Visi esame žmonės. Kai eini išpažinties ir darai sąžinės ataskaitą, visada randi, už ką save pakaltinti.
– Ar galima sakyti, kad kunigas yra ir psichologas?
– Kunigas su žmonėmis nuolat bendrauja. Jis mato ne tik žmogaus išorę, bet ir vidų. Jis net nestudijuodamas psichologijos po daug metų tarnystės žmogų pažįsta. Kartais sutikęs žmogų permatai jį kiaurai. Tam tikra prasme yra panašumų, bet kunigas nėra vien psichologas.
– Kunigas gali laikyti neapykantą širdyje?
– Blogai tai. Kunigui – tai nuodėmė. Ją turėdamas kunigas negali aukoti mišių, suteikti sakramentų.
– Ar kunigas gali nekęsti žmogaus, kuris daro nuodėmę ir nesiruošia pasikeisti?
– Ne. Kunigas gali nekęsti nuodėmės, ne žmogaus.
– Ką juokingiausio žmonės buvo įmetę į aukų dėžutę?
– Be pinigų, žmonės įmesdavo vieną kitą laišką. Kažko juokingo neprisimenu.
– Jūs turite feisbuką ir juo naudojatės. Kaip jūs reaguojate į kvietimus žaisti?
– Juos visus iš karto ištrinu. Neturiu jiems laiko.
– Ar jūs skelbiate informaciją apie aukojamas mišias savo feisbuko įvykių skiltyje? Ir kaip reaguojate į tuos, kurie sako, kad galbūt ateis, o galbūt neateis?
– Feisbuką naudoju dėl dviejų dalykų: noriu, kad žmonės matytų, ką veikiu ir kiekvieną savaitę įdedu savo kalbą. Tikiuosi, kad žmonės pasisems minčių.
– Kiek turite sekėjų?
– Draugų turiu apie 2 tūkst., o kiek sekėjų, net nežinau.
– Kiek per gyvenimą esate pasidaręs asmenukių?
– Turiu išmanųjį telefoną, bet asmenukių nedarau.
