„Aš absoliučiai pavargau būti šuns vietoje – totaliai! Miestui mūsų nereikia ir niekada nereikėjo, valstybei – tuo labiau. Galim visi ramiai išvažiuoti ir visi tik labai pasidžiaugs... Kai kurie žmonės aukščiausiose pozicijose mano, kad paukščiukų čiulbesys yra geriau už operą... Tai ką čia pakomentuosi. Repetuoti nėra kur – vieną diena yra, kitą dieną – nėra, ir net nėra iš ko išsimaldauti kokios didesnės patalpos toms valandoms, kai nėra kur prisiglausti. Salių nėra arba jos yra visos jau išsidalintos... Solistai suvažiuoja geriausi iš geriausių – nėra kur jų visų padėti, nors gatvėje palapinėje sodink. Aukščiausius apdovanojimus Britanijoje pelnęs kostiumų dizaineris irgi kaip šuo benamis laksto iš vieno kampo į kitą, bandydamas pamatuoti nerealaus grožio kostiumus, sukurtus su tokia meile ir atidumu... Man jau net nebe gėda, nes jau pasiekiau tą lygį, kai aš jau esu už ribos, kur būna gėda...
Kada mes galėsim turėti savo kampą darbui? Kada? Kiek galima klijuoti iš oro kažkokias pilis kosmose, nes čia ant žemės praktiškai labai sunku surasti atramos taškų... Jeigu nebūtų nuostabių žiūrovų ir jų šilumos, tai čia jau seniai viskas būtų aišku, ką reik daryti... Atleiskit už pasisakymą – nebegaliu tylėti... 9 metai jau visa tai tęsiasi ir įtariu, kad kažkada tai turėtų kažkaip išsispręst... Kur tai matyta, kad sostinė neturi rimtos koncertų salės?“ – liejo pyktį D.Ibelhauptaitė.
Menininkė kritiką šalies ir Vilniaus miesto savivaldybės valdžiai išsakė prieš pat svarbią premjerą. Balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje numatoma jos režisuotos operos „Toska“ premjera.
