Motinos Violeta neteko prieš 30 metų. Ji mirė nuo inkstų nepakankamumo per dukters stojamuosius į režisūrą Klaipėdoje ir tėvas vos ją surado, kad praneštų apie laidotuves, nes mobiliųjų tai laikais dar negamino. Dabar 81 metų tėvas yra aklas ir išeiti į žmones gali tik padedamas gyvenimo draugės Janinos arba dukters, kai ši atvažiuoja jo lankyti. Eduardo gyvenimo draugė buhalterė Janina glaukoma sergančiam vyrui kartais juokais primena, kai šis nemindytų sode gėlių, bet rūpestingai jam padeda kiekvieną akimirką. Violeta giria Janiną už rūpinimąsi tėvu ir išsyk atiduoda jai skirtą saldainių dėžę – be šios moters nuolatinės pagalbos Eduardui gyventi būtų gerokai sunkiau.
Vienintelė duktė – šio labai man patikusio 81-erių metų vyro džiaugsmas ir skausmas. Ar jie vienas kitą engia, sunku pasakyti. Kai vienu metu kalbini dukterį ir tėvą, niekada nesužinosi teisybės, nes tą pačią situaciją abu komentuoja skirtingai ir „teisybės“ įgauna po keletą pavidalų.
Violeta Trečiokaitė – Mičiulienė pašaliniams yra „atidirbus“ pozą, todėl kalbėtis su ja nėra lengva: laido replikas, šiek tiek maivosi ir būtinai privalo dominuoti bei valdyti situaciją. Aktorei, režisierei ir renginių vedėjai šios savybės – pageidautinos.
Gimė durpyne, gyvena stotyje
“Kai man suėjo 16 metų ir liepė stoti į komjaunimą, paaiškėjo, kad komjaunuoliai durpyne gimti neturi teisės“, – šaipėsi Violeta.
Vėliau, kai durpyno varlė karalaitė Vilniaus kultūros mokykloje išdidžiai prisistatė, kad į sostinę mokytis atvyko iš Subačiaus geležinkelio stoties, kursiokai kvatojo it apsėsti.
„Niekaip nesupratau, ko jie juokiasi. Nuo dvejų metų gyvenu Subačiuje. Prie geležinkelių esantys miesteliai susideda iš dviejų dalių – geležinkelio stoties ir pagrindinio miestelio. Tai aš buvau panelė iš stoties“, – prisiminė V.Mičiulienė.
Ryšio su geležinkeliu neatimsi – pirmasis jos prisiminimas ir buvo, kaip iš Bygailių kaimo būdama vos dvejų pėsčia bėgiais traukia link Subačiaus. Namo keliautoją parvedė geležinkeliečiai.
Gyvenamasis namas irgi buvo prie geležinkelio, o priešais – medicinos punktas, kuriame dirbo mama.
“Geležinkelio stotis – laikinumo vieta. Turi laiko pabendrauti, niekas už nieką neatsakingas, nes tuoj išvyks. Geriausia vieta stebėti žmones...“ – ilgesingai atsiduso aktorė.
Vos pasirodė – išsyk į laikraštį
Kai dukteriai suėjo dveji, tėvas gavo butą ir darbą vienoje didžiausių Pabaltijo kuro bazių Subačiuje. Realiai tai buvo įslaptinta karinė įmonė. Miestelyje šalia geležinkelio virė gyvenimas.
Violeta pagarsėjo vos nudrožus į darželį – be baimės atsakinėjo į klausimus ir buvo tokia aktyvi, kad laikraščio „Komunizmo keliu“ korespondentas įdėjo mergiūkštės nuotrauką darželio atidarymo proga.
“Žmonės nesuprato, ar čia Violeta ką švenčia, ar darželis. Kai jai nusibosdavo, niekam nieko nesakius perlipdavo tvorą ir pareidavo namo. Jai nuo vaikystės buvo svarbiausia visuose įvykiuose būti pagrindiniu asmeniu, o ką daryti, spręsdavo pati“, – sakė tėvas.
Korespondentės akivaizdoje abu susiginčijo, kuo tėvas vaikystėje siūlė jai būti, – melžėja ar žymiai svarbesniu asmeniu.
Iš šokių parjojo vogtu arkliu
Subačius buvo ypatinga vieta, kur santykius po šokių aiškindavosi suvažiavę linksmintis panevėžiečiai ir kupiškėnai.
“Buvome neutralus susitikimo punktas „ant rubežiaus“ – lyg ir nepriklausome nei vieniems, nei kitiems, bet visur dalyvaujame. Subačius yra mano. Pažįstu tų žmonių dvasią ir esu prie jų prisirišusi“, – kalbėjo Violeta.
Abudu su tėvu prisiminė, kad sykį Violeta pavogė pievoje besiganantį arklį ir iš šokių parjojo namo, o paskui gyvulį pririšo prie miestelio apylinkės pastato.
“Tėtė buvo draugovininkas, nes tada tokie budėjimai buvo privalomi kaip visuomeninė pareiga, o duktė jo budėjimo naktį nušvilpia arklį! Baisi gėda – kur tai matyta! Bet rytą arklio prie apylinkės neradau – matyt, savininkas parsivedė“, – kikeno artistė.
Tėvas ir duktė galanda dantis
„Ar jūs irgi mėgote krėsti pokštus?“ – pasiteiravau tėvo.
„Aš buvau labai rimtas, – pašnairavo į dukterį E. Trečiokas. – Su mergaitėmis ant šieno guldavausi tik per šventą Juozapą, bet – nė krepšt. Nė krepšt nei per Petrines, nei per Jonines. Ot kai į Panevėžio „Ekraną“ dirbt nuėjau, – durys atsidarė, nes ansamblyje ir chore dainavau, – juokėsi tėvas.
“Tėvas grojo Subačiaus dūdų orkestre, bet kai gegužės 9-ą reikėdavo Pergalės himną grot, tai jam vis tiek išeidavo gedulingas maršas“, – erzino Violeta.
“Negi polką grosi ant kareivių kapų?“ – atšovė tėvas.
Abiejų tonas buvo draugiškas ir aiškiai buvo matyti, kad replikos yra įprastas tėvo ir dukters bendravimo būdas.
“Mano tėtis visada sakydavo, kad artistės profesiją rinkčiausi tik tokiu atveju, jeigu scenoje pasieksiu tiek, kiek jis. Jis vaidino, šoko, grojo ir mokėjo būti kompanijos siela. Būdama aštuntoje klasėje aiškiai supratau, kad paveldėjau jo genus ir scenoje jaučiuosi geriau, negu realiame gyvenime“, – prisipažino Violeta.
Kino mechanikas buvo stebuklas
„Aš buvau kino mechanikas, žmonėms kiną rodžiau Papilio miestelyje tarp Biržų ir Pandėlio – štai kas buvo geriausia mano gyvenime“, – plačiai nusišypsojo E. Trečiokas.
Taip žmonės šypsosi, kai kalba apie ilgesį, pirmąją meilę arba stipriausią potraukį.
Kino mechaniko karjera prasidėjo 1958 metais.
„Tada kaimuose dar ne visur būdavo elektra. Kinas buvo ir stebuklas, ir visa kultūra. Mechanikai irgi atrodė beveik antžmogiai. Mūsų labai laukdavo. Kai kinas atvažiuodavo, ant stogų garsiakalbius keldavome. Žmonės mesdavo šakes laukuose ir visus darbus – kinas buvo svarbiau“, – kalbėjo E.Trečiokas.
“O ką rodydavote?“ – pasiteiravau.
“Vyrai labai mėgo rusiškus filmus apie karą, o moterys raudodavo per indiškus. Bet buvo ir gerų filmų – pavyzdžiui, „Skrenda gervės“ arba „Šeštą valandą vakaro po karo“, – atsiminė Violetos tėvas.
Regėjimą E.Trečiokas prarado maždaug prieš dešimt metų. Dabar jo didžiausias džiaugsmas – klausytis kompaktinių diskų, kuriuose įrašyti lietuvių autorių kūriniai.
Ko linkėtų dukteriai
Violeta yra išsiskyrusi, bet puikiai sutaria su dviem savo suaugusiais sūnumis.
“Ar jūsų duktė gera?“ – pasiteiravau tėvo.
Klausimas paprastas, bet atsakymų juk pasitaiko įvairių.
„Vaikystėje aš ją vadindavau piktu pinigu dėl to aktyvumo. Norėdavo pasireikšt visur, kur įmanoma, – ir pirmūne būt, ir šiaip pasaulio centru. Bet iš tiesų ji yra labai geras ir jautrus žmogus – kam gali, tam padeda. Pats geriausias dukters bruožas – nuoširdumas ir visų gailėjimas“, patylėjęs atsakė tėvas.
„O kuo padeda jums?“
„Lanko mane, maisto, vaistų nuperka, pas gydytojus į Kauno klinikas veža, kai reikia. Iš užsienio niekada be dovanėlės neparvažiuoja. Ji moka bendraut ir su mažais, ir su senais. Tiesiog yra geras žmogus“, – pakartojo tėvas.
Vertina tik artimųjų nuomonę
Rimtoji pokalbio dalis truko neilgai.
“Violeta, kur tu labiau nori į pragarą ar į dangų?“ – užkabino dukterį tėvas.
“O kaip tu pats manai, kur pateksi?“ – atšovė duktė.
“Ten, kur linksmiau, – net neabejok“, – įprastą bendravimo būdą viens du perėmė tėvas.
“Erzinimasis yra įprasta mūsų bendravimo norma. Aš per tėčio gimimo dieną sakau jam: „Gerai, kad tu tinginys – patingėjai išeit, tik todėl aš ir gimiau“. Dabar, kai jis nemato, esu ir jo akys. Man svarbi tiktai mano tėvo ir mano vaikų nuomonė apie tai, ką darau. Kartais žmonės sako, kad pateikiu save kvailesnę, negu esu, bet man nelabai rūpi.
Liūdna stengiuos nebūti, bet iš tiesų esu gyvenimo stebėtoja. Jeigu man kas duotų centų pavalgymui, eičiau per pasaulį ir uždėčiau kiekvienam liūdnam žmogui ant peties ranką sakydama: „Viskas bus gerai“, – tyliai užbaigė V. Trečiokaitė – Mičiulienė.
Jeigu galėčiau, neleisčiau Violetai Mičiulienei net priartėti prie supaprastinto humoro televizijos laidų ir atsisakyti tik kaimą juokinančių personažų. Nežinau, ar ji turi gebėjimų vaidinti kitokius vaidmenis (amplua dažnai persekioja artistus prieš jų valią), bet siela jos graži ir švari.
