„Kol nepabandai, niekada negali pasakyti, kam gimei. Jeigu šiandien ryte kas nors man būtų pasakęs, kad šokinėti parašiutu linksma, visai nebaisu ir net šiek tiek juokinga, o Žemė, kai krenti, labai labai graži, mano švelniausia galima reakcija būtų buvusi ironiška šypsena. Prieš išvažiuodama į Marijampolės aeroklubą net prisiminiau kažkokį mokyklinį klasiką, jog gimęs šliaužioti, paukščiu neskraido. Viskas yra netiesa, kas nepatikrinta. Taigi, dabar žinau: šokinėti su parašiutu, bent jau man, buvo lemta, bet kažkaip apsilenkiau laike ir erdvėje su šita Dievo dovana. Gaila“, – savo socialiniame tinkle rašė ji.
A.Maldeikienė šiai pramogai pasirinko Sasnavos arrodromą.
„Pirmas mano šuolis, kaip man po to sakė nuostabūs tobuli Sasnavos aerodromo instruktoriai (dėkui Vytautai) , buvo išskirtinis ta prasme, kad šokome į audros debesį ir iš karto veidą pradėjo čaižyti kruša, ausyse (pirmą kart šokau be šalmo) švilpė vėjas ir, nors gamta siautėjo, buvo gera ir ... ramu. Krenti, sako, labai greit. Nežinau. Bet manau, kad mirę šitaip visi galiausiai krisime į Dievo glėbį. Kai išsiskleidė parašiutas (šokau iš 3 km aukščio su instruktoriumi) pasidarė smalsu ir galėjau pasižiūrėti, kokia graži žaliais lopinėliais sudalinta mūsų Lietuva. Jei tikrai netrūksta nieko, tik žmonių...
Tiesa, nusileidus paaiškėjo, kad audra sutrukdė operatoriams nufilmuoti mano pirmąjį šuolį, tad jie pasakė: „Nesirenk kombinezono, skrisim dar kartą“. Pagalvojau, kad juokauja, bet...
Skridau ir šokau antrą kart. Beje, iš lėktuvo šokom žemyn galva (kai krenti, to net galutinai nesuvoki). Paaiškino man, kad taip geriau filmuoti. Draugiški tie operatoriai...
Šokinėkit, žmonės. Gal ir jūs priklausote būriui tų, kuriems šokinėti liepė Dievas. Jeigu tik kada nors dar galėsiu kur nors nušokti, būtinai tai padarysiu“, – rašė A.Maldeikienė, įsidėjusi nuotrauką su instruktoriumi Vytautu.
